Puslapio svečiai

Rojus gali būti ir palapinėje

Vasarą Gargžduose Alyvų gatvėje esantis namas, kuriame gyvena gargždiškio krepšininko Bankoko universiados aukso medalininko Mariaus Prekevičiaus mama, atgyja. Atostogoms pas mamą grįžta abu sūnūs – Amerikoje besimokantis Tomas bei krepšininkas Marius. Vieną vakarą įsilieję į jaukų ir šeimynišką šurmulį su Mariumi, jo mylimąja Inga ir mama Laima kalbėjomės apie krepšinį, meilę ir gyvenimą.

– Mariau, Inga, kaip susipažinote, ar seniai draugaujate?

Marius. Mes pažįstami nuo vaikystės, augome viename kieme. Tačiau rimtai draugauti pradėjome prieš dvejus su puse metų.

Inga. Visada žinojau, kad yra toks krepšininkas, buvęs mano kaimynas. Tačiau vienas kitą pažinojome tik iš matymo.

– Ar galite apibūdinti, kokie vienas kito bruožai jus labiausiai žavi?

Inga. Man labai patinka, kad Marius – stipri asmenybė, puikiai žino, ko nori iš gyvenimo, ir to atkakliai siekia.

Marius. Inga labai nuoširdi, mylinti. Gyvenime nežinau kito tokio žmogaus, ji – žmogus, su kuriuo noriu susieti savo gyvenimą.

– Šį sezoną žaidei Šiauliuose, prieš tai – Lenkijos klube, tad, galima sakyti, jog išbandėte santykius atstumu?

Inga. Kai Marius žaidė Lenkijoje, buvo sudėtingiau, reikėdavo planuoti, kada galėsiu nuskristi jo aplankyti. Kai buvo Šiauliuose, tai to atstumo visiškai nesijautė. Dažnai važiuodavau pas jį, jis taip pat dažnai grįždavo į Gargždus.

Marius. Koks čia atstumas, kai iki Šiaulių valanda kelio. Treniruotės vykdavo rytais, tad dažnai po jų sėsdavau į mašiną ir lėkdavau į Gargždus, čia praleisdavau likusią dieną, permiegodavau, o anksti ryte važiuodavau atgal.

– Minėjai, kad didžiausia tikimybė, jog šį sezoną žaisi užsienyje, tad vėl laukia išsiskyrimai?

Marius. Ne, šįkart, kad ir kur žaisčiau, nusprendėme važiuoti kartu.

– Inga, o tau nesunku palikti čia kurto gyvenimo: darbo, artimųjų, draugų, aplinkos, prie kurios esi įpratusi?

– Ne. Manau, kad gyvenimą kurti ir save realizuoti galima bet kur. Tuo labiau, kad šalia bus ir visada palaikys mylimas žmogus. O grįžti čia juk visada galima. Be to, šiais laikais atstumas nieko nereiškia. Pasiilgus artimųjų galima sėsti į lėktuvą ir per kelias valandas grįžti jų aplankyti. Žinau, kad gyventi su sportininku nėra lengva. Bet kai žmogų myli, tai susitaikai su viskuo. Tada, kaip sakoma, rojus būna ir palapinėje.

– Ar jau planuojate bendrą ateitį?

Marius. Oi, su manimi gyvenant ateitį planuoti sunku. Po kiekvienos vasaros pasirašius kontraktą su nauju klubu gali tekti keisti gyvenamąją vietą. Vis dėlto neseniai įsigijome butą sostinėje, dabar jį rengiame. Kažkur planuose numatytos ir vestuvės.

– Kokios vertybės jums svarbiausios santykiuose?

Abu. Ištikimybė, pasitikėjimas, pagarba vienas kitam.

– Kaip stebinate vienas kitą?

Marius. Aš nesu itin didelis romantikas. O Inga mane buvo maloniai nustebinusi per Valentino dieną. Taip susiklostė, kad man iš eilės buvo kelios varžybos, tad per šią šventę negalėjau grįžti. Valentino dienos vakarą pakalbėjome telefonu, atsisveikinome, jau ruošiausi eiti miegoti. Staiga skambutis į duris. Atidarau, o ten stovi Inga. Gražu.

Inga. Marius maloniai nustebino, kai man nežinant sukvietė visus draugus ir surengė gražią gimtadienio šventę.

– Inga, ar prieš draugystę su Mariumi domėjaisi krepšiniu? Beje, ar stebi varžybas, kai jis žaidžia?

– Krepšinis man visada buvo įdomi sporto šaka, kažkada pati esu jį žaidusi. O varžybas, kai žaidžia Marius, visada žiūriu. Negaliu apibūdinti to jausmo, kuris tada užplūsta. Jei sekasi gerai, tada žiūriu ramiai, bet jei blogai, tai nenustygstu vietoje. Universiados finalines varžybas rodė anksti ryte, tad atsikėliau su žadintuvu, bet greitai išsibudinau, mat pradžia nebuvo sėkminga.

Gražiais Mariaus ir Ingos santykiais džiaugiasi ir jo mama. „Stebėdama jų bendravimą, matau, kad jie vienas kitą tikrai supranta. Vienas kitam yra atviri, šilti. Jų jausmai tikri, be vaidybos. O tai yra brangiausias dalykas“, – įsitikinusi ji. Moteris tikino gerai suprantanti Ingą, mat gyventi su sportininku tikrai nėra lengva. Dažnai tenka pajusti išsiskyrimų ir ilgesio jausmą.

– Ar sunku, kad abu sūnūs dažniausiai būna ne namie?

– Tie išvykimai, aišku, skaudūs. Bet aš jau pripratusi, kad abu sūnūs skraido pirmyn atgal. Atsigaunu vasarą, per didžiąsias atostogas, kai abu grįžta. Tada pilni būna visi namai: čia suguža ir Mariaus, ir Tomo draugai, kurie jau tapo ir mano draugais. Per vasarą įsikrauname teigiamų emocijų ir per žiemą laukiame kitos vasaros. Pamenu, kaip buvo sunku Marių trylikos išleisti vieną į Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą. Labai nerimavau, kaip tam mano vaikui seksis vienam gyventi ir adaptuotis sostinėje. Bet prisitaikė. Dabar džiaugiuosi, kad abu sūnūs yra gavę nemažai gyvenimiškos patirties. Išleisti visada sunku, bet kai matai, kaip jie tobulėja, bręsta įvairiapusiškai, supranti, kad buvo verta.

– Kaip suprantu, Jūsų santykiai su vaikais labai artimi?

– Visada stengiausi su jais bendrauti kaip su lygiaverčiais partneriais. Ir dabar jie dažnai su manimi pasitaria, bet sprendimą jau renkasi patys. Labai džiaugiuosi, kad gyvenimas man davė nuoširdžius vaikus. Smagu, kad jie tarpusavyje taip pat gerai sutaria. Yra ne tik broliai, bet ir geri draugai. Amerikoje mokęsis Tomas šiemet mokslus tęs Londone, tad visi būsime arčiau vienas kito, galėsime dažniau susitikti.

– Tikriausiai didžiuojatės savo sūnumis?

– Be abejo. Kaupiu visus laimėjimus, medalius, taures. Viskas ant svetainės komodos sudėstyta chronologiškai. Taip pat išsikerpu ir  visus straipsnius, kokius tik randu spaudoje. Juokiuosi, kad iki vestuvių visi trofėjai bus pas mane, o vėliau galėsiu atiduoti į jų šeimas. Jei norės, viskas liks čia, galės savo vaikus lyg į muziejų atvežti.

Milda JUDELYTĖ