Mūsų šviesuoliai

Knygos vertė – buvimas, kai jos prireikia

Tuo įsitikinęs Gargždų miesto garbės pilietis, rašytojas Petras Dirgėla Klaipėdos rajono savivaldybės taryba rugpjūčio 9 d. sprendimu kraštiečiui, beveik trisdešimties knygų autoriui, istorinio žanro plėtotojui, įvairių valstybės apdovanojimų nominantui Petrui Dirgėlai suteikė Gargždų miesto garbės piliečio vardą. Šia proga rašytojas bendrauja su „Bangos” skaitytojais.

Petras Dirgėla gimė 1947 m. vasario 21 d. Žvaginiuose, baigęs pradinę, mokėsi Gargždų vidurinėje mokykloje, baigęs studijavo Vilniaus valstybiniame universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu dirba žurnalo “Metai” redakcijoje.

1965 metais moksleivis P. Dirgėla, užėmęs 2-ąją vietą Lietuvos moksleivių rašinių konkurse, gavo pirmąjį apdovanojimą. 1989 metais rašytojui skirta S. Daukanto premija, 1997 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, 2002 m. – LRV ir Kultūros ministerijos premija už publicistinius kūrinius kultūros temomis, 2003 metais jis tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, be to, jam atiteko ir A. Vaičiulaičio literatūros premija.

Šiemet Valstybės dienos proga P. Dirgėlai įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino riterio kryžius už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.

Lemtis globojo

– Kuo svajojote būti vaikystėje ir kada pajutote, kad Jums skirtas rašytojo kelias?

– Buvau judrus, viskuo besidomintis vaikas, rūpėjo sportas, politika, žodžiu, viskas. Manau, jog lemtis mane globojo, nes lemtingą valandą kas nors mane išgelbėdavo. Iš kažkur atsiradusi moteris ištraukė mane iš eketės, chirurgas Raugas nenupjovė man kojos. Suvokiau, jog kažkam esu reikalingas, mane saugo.

Ambicijų tapti rašytoju neturėjau, net vengiau to. Mokydamasis vidurinėje mokykloje vieną vasarą dirbau „Bangos” redakcijoje. Važinėdavome po kaimus, rašiau tada taip vadinamas apybraižas. Tad „Bangoje” – pirmieji mano plunksnelės pakrebždėjimai. Gal dėl to nusprendžiau studijuoti žurnalistiką, tačiau į ją nepatekau ir nunešiau dokumentus į lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą.

O rašytoju? Smarkiai šiuo vardu savęs netituluoju. Kiekviename žmoguje tūno toks šišas susigaudyti pasaulyje, suvokti savo egzistencijos priežastį ir prasmę. Kai tas šišas mane pagauna, esu rašytojas.

Knygos vertė

– Sugebate panardinti skaitytoją į praeities gelmes ir nuvesti į ateitį. Kas tai lemia – žinios, apmąstymai, fantazija?

– Žinios reikalingos, tačiau ne jos svarbiausia. Man svarbiausia savivoka, fantazijos pagalba sujungiant tolimus praeities faktus taip, kad atsektum dabartinės situacijos istorinę politinę liniją. Tad apmąstau istoriją, filosofuoju, suvokiu, kiek jos atėjimas į dabartį gali lemti ateitį. Jei to nesugebėčiau, būčiau istorikas.

– Prisipažįstame, jog ne visi įveikiame Jūsų vėlesnių metų romanus, „Karalystę“.

– Nepykstu ant skaitytojų. Jie tiesiog įprato lengvai, regimais vaizdais gauti informaciją. Skaitant mano romanus, reikia šiek tiek pastangų, pamąstyti, pabandyti sujungti ir savo gyvenimo dėmenis su tuo, ką skaitai, paieškoti kūrinyje tapatumo. Tik taip skaitant pasidaro lengva ir įdomu.

Knygos vertė didėja ne dėl to, kad ją griebia ir skaito, o baigę pamiršta. Būna, kad skaitytojas išgyvena kokią nors sudėtingą situaciją. Tada jam prireikia knygos, kuri parašyta širdimi ir protu, kurioje jis suranda save. Knygos vertė – buvimas, kai jos prireikia.

Rinkos konjunktūra

– Ar neatrodo, kad mūsų kultūra slysta lengviausiu keliu – pramogos, alus, visi atlikėjai – žvaigždės, vos ne kas šimtasis – rašytojas arba poetas?

– Šiuolaikinės žvaigždės greit sužiba ir gęsta. Jei bandančio rašyti ir už savo pinigus jį išleidžiančio asmens kūrinyje rasime nors vieną kitą prasmingą sakinį, ne bėda. Grėsmingi procentai tų, kurie patys nesupranta, ką rašo. Kultūrai reikia bendruomenės. Žmonės turi susikalbėti, o literatūra padeda tai padaryti. Yra tokia bendruomenė. Yra ji ir Gargžduose. Graži gargždiškių savybė bendrauti su iš jų krašto išėjusiais rašytojais, menininkais. Juk jiems svarbu pajusti, kad konjunktūros sąlygomis yra pripažįstami ir vertinami.

– Mestelėjote akmenuką į konjunktūros daržą.

– Turėjome vieną režimą, dabar turime kitą. Jis vadinamas rinkos konjunktūra. Net kritika privalo paklusti masiniam skoniui – iš grūdo padaryti mėšlą, iš mėšlo – grūdą. Rinkos ideologijai nereikia vertybių, jai reikia, kad žmogus nesuktų galvos, mąstytų paviršutiniškai, gyventų šia diena. Taip jį lengviau engti. Technologijos pažanga nedaro žmogaus nei geresnio, nei protingesnio. Technologijos pažangą kuria vos dešimtys protų, o likusieji tik mygtukus spaudo, tad protiškai nelavėja. Jų jausmai – tuo labiau. Natūralios atrankos principai seniai persikėlė į socialinę sferą, net neištikimybė šeimose, skyrybos tampa verslu. Šiuolaikiniame pasaulyje nebereikia užkariauti teritorijų, žmogus pats veržiasi į malonumų rinką, į globalinę bendruomenę, kurioje išplaunamos tradicijos, papročiai, tikėjimai, pareigos šeimai, tautai ir viskam, kas bent kiek vargina.

Skaudulys – beraštystė

– Kaip sugrįžti į savastį?

– Atskirai nuo leidėjų upės stypso toks savitas, gimtojoje Žemaitijoje išaugęs rašytojas Petras Dirgėla. Nelengva tokiems ne tik savastį apginti, bet ir išgyventi. Mąsto jis, jog gerai būtų, jei atsirastų toks mokslas skaitimologija. Kaip vargo mokyklėlėje. Joje mokytumėmės pagrindinių dalykų, vaikų nuo mažens neįpratintume prie nevertybių, o priešingai… Skambiai kalbame apie žinių visuomenę, o iš tiesų mūsuose klesti beraštystė. Rašytojui, taip pat ir kiekvienam menininkui svarbu pirmiausia sutvirtinti savo tikėjimą, kad literatūros priemonėmis daug ką galima nuveikti. Tada per savo kūrybą tą tikėjimą perduoti visiems žmonėms.

Padėka miestiečiams

– Turite gausybę apdovanojimų, šiemet tapote Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino riterio kryžiaus kavalieriumi. Gargždiškiai Jums suteikė miesto Garbės piliečio vardą. Kaip visa tai atsiliepia Jūsų kūrybai ir gyvenimui?

– Nors į šurmulį netraukia, tačiau gargždiškių šventės yra ir mano šventės. Viešnagės tėviškėnuose visada intymesnės. Kiekvienais metais sendami Gargždai ne kvėšta, o didina savo istorinę vertę. Dėl to sveikinu gargždiškius, kuriančius šiuolaikinį ir ateities gyvenimą. Džiaugiuosi, kad man suteiktas garbingas miesto piliečio vardas ir dėkoju miestiečiams. Šitaip pajunti esąs reikalingas. Labai džiaugiuosi, kad Garbės vardas suteikiamas ir Aldonai Gedvilaitei-Treijai, tikrai daug nusipelniusiai švietimui plačiąja prasme.

Jadvyga SURPLIENĖ