Čia mes gyvename
Gargždai – mūsų namai
Gargždai – miestas, kuris šalies žiniasklaidoje didžiausiam gargždiškių pasipiktinimui dažnai pavadinamas miesteliu. Gargždai – rajono centras, vienintelis šalyje pavadintas ne centro, o šalia esančio didmiesčio vardu. Gal todėl net kai kuriuose Lietuvos žemėlapiuose Gargždai žymimi ne kaip rajono centras, tik kaip gyvenvietė.
Gargždai – miestas, turintis kuklią, bet garbingą ir skaudžią praeitį, siekiančią net 1253 metus. Tie šimtmečiai išguldyti gargždiškės istorikės Janinos Valančiūtės knygoje „Gargždų miesto ir parapijos istorija“.
Gargždai yra bene vienintelis rajono centras šalyje, kuriame nėra šviesoforo.
Tai miestas, kuris dūsta nuo nemalonaus kvapo vėjams papūtus nuo stambių pramonės įmonių.
Gargžduose akių nepaganysi į išskirtinius architektūros paminklus ar menininkų darbus (išskyrus Gargždų krašto muziejuje).
Čia gatvės duobė ant duobės, o šaligatviai pritaikyti tik patogiai avalynei.
Prie miesto karjerų mėgstantys ilsėtis žmonės palieka kalnus šiukšlių, o ratuotas jaunimas savo vakarinę buveinę iš Savivaldybės aikštės perkėlė prie parko.
Gargžduose gatvių remontai vyksta ne pagal grafiką, o po jų vėl vyksta kiti remontai.
Gargždai – miestas šalia respublikinės automagistralės, kurią savaitgaliais užkemša plūstantys iš kurortų poilsiautojai. Dalis jų mašinas pasuka Gargždų gatvėmis, kuriose dabar vyksta visuotinis kanalizacijos ir vandentiekio vedimo vajus, sukėlęs miestiečiams netikėtą stresą.
Bet Gargždai vis tiek yra išskirtiniai, nes tai miestas, turintis Minijos slėnio aurą, Gerduvėnų piliakalnio slėpinį. Sako, ta aura gargždiškius lydi, kur jie bebūtų visą gyvenimą. Tai prisipažino ir Gargždų miesto garbės pilietis, Vilniaus universiteto rektorius, akademikas Benediktas Juodka.
Dar Gargždai yra miestas, šalyje garsėjantis savo futbolo klubo sirgaliais, gebančiais gargždiškių komandą palaikyti net juodžiausiomis valandomis. Lietuvos futbolo mėgėjų visuomenė pavydi gargždiškius vienijančio šūkio „Trūks plyš, bet laimės Gargždų „Banga“!
Tai miestas, kuriame jau kelis dešimtmečius šoka ir dainuoja ansamblis „Minija“, šiemet įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Aukso paukšte“.
Gargždai – tai miestas, kurio vardą garsina stalo teniso, sunkiaatlečių, krepšinio, rankų lenkimo ir kitų sporto šakų čempionai.
Gargžduose yra žmonių, puoselėjančių savo vaikystės pomėgius. Dabar jau penkiasdešimtmečiai susivienijo į ledo ritulio senjorų klubą. Kas iš tos kartos nepamena, kad Gargžduose vasarą gainiodavome kamuolį, o žiemą praleisdavome ant ledo!? Turėti „ledžingas“ ar ledo ritulio lazdą tada buvo didžiausia paauglių svajonė… O kas nežinojo futbolininko Armino Narbekovo, tapusio olimpiniu čempionu? Tokio Gargždai daugiau neturi.
Daug įdomių, gerų, talentingų žmonių, išsibarsčiusių po visą pasaulį nesigėdi pasakyti esą kilę iš Gargždų. Tegu to nesigėdi ir mūsų žalias jaunimėlis, kokiuose nors televizijos laidų kombinatuose tapęs vienkartinėmis žvaigždėmis, veblenančiomis, jog esantys… klaipėdiečiai.
Gargždai – tai miestas, turintis savo garbių piliečių galeriją: akademikus E. Vilką, a.a. J. Lankutį, B. Juodką, literatą, politinį kalinį J. Kudžmą, kleboną kanauninką J. Paulauską, geradarę P. Kaubrienę, rajono vadovą a.a. D. Karečką, gamtininką S. Globį, rašytoją P. Dirgėlą, pedagogę A. Gedvilaitę-Treiją.
Gargždai turi savo neoficialų himną – a.a. kultūros darbuotojo V. Rimavičiaus sukurtą „Gražūs Gargždai, mano Gargždai…“
Gargždai dabar jau garsėja ne tik cepelinais, bet ir naftos, chemijos, maisto ir kitomis didelėmis verslo įmonėmis.
Gargždai – tai miestas, kuriame mes gimėme, augome, mokėmės, grįžome čia kurti savojo gyvenimo. Miestas, kurį mes mylime, koks jis bebūtų – su išraustomis gatvėmis, triukšmaujančiu iki išnaktų jaunimėliu, išklaipytais šaligatviais, neištaigingais prekybos centrais, po lietaus patvinusiomis gatvėmis, be reikalo lojančiais šunimis, piktžolėtais pakraščiais… Vis tiek tai yra mūsų miestas, kurio ilgimės kelionėse, kurį sapnuojame studijuodami, apie kurį pasakojame svetimiems.
Dalijamės savo miesto garbe ir negarbe perpus. Kitaip negalime, nes čia, Gargžduose, yra mūsų Namai..
Vilija BUTKUVIENĖ
