Laisvalaikis
Gargždų „Ledžinga“ – senjorų duoklė jaunystės pomėgiui
Taip susiklostė, kad jaunystės pomėgis žaisti ledo ritulį išaugo į didelę jau subrendusių vyrų (senjorų) aistrą. Kai prieš dvi žiemas Vitalikas (jam jau 51 metai) pakvietė prie Minijos ant užšalusios pelkės pažaisti ledo ritulį, net nepagalvojome, kad po dviejų metų per vasaros karščius susikūrusi Gargždų senjorų ledo ritulio komanda „Ledžinga“ bus pakviesta žaisti draugiškų varžybų su senjorais iš Rygos jų „Siemens“ arenoje. Tai buvo pirmosios tarptautinės varžybos Gargždų ledo ritulio istorijoje.
Inventorius – beveik antikvarinis
Viskas prasidėjo nuo pelkių ir tvenkinio prie Minijos (dar tarp mūsų vadinamu „Lūgnu“). Tada išsitraukiau iš rūsio savo aprūdijusias, sutrūkinėjusiais užvarsčiais figūrines „ledžingas“, seną lazdą, dar 1976 m. pagamintą Rygoje ir ritulį („šaibą“), apdaužytą ir visko mačiusį vaikystėje prieš trisdešimt metų. Juoko buvo ir vaikams, ir suaugusiesiems, kai man prasidėjo didelė ledo trauka. Kritimas po kritimo, smūgis po smūgio, ir į šipulius išlakstė senoji mano trofėjinė lazdelė. Iš karto supratau, kad noras žaisti kažkada labai mėgiamą žaidimą išliko. Tapo aišku, kad dar ne kartą žaisime, tik senas inventorius šiais laikais jau niekam tinkamas. Kitą dieną iš pat ryto „Akropolyje“ jau ieškojau tinkamų ledo ritulio pačiūžų, naujos lazdos. Visai neblogas ir nebrangias (tuo metu vyko akcija) už 49 Lt įsigijau pačiūžas (vaikystės svajonę) ir už 15 Lt pusiau aliuminio lazdą. Po pietų vėl stovėjau ant ledo. Po truputį įtraukėme į šį nuostabų žaidimą ir kai kuriuos draugus, ir jų vaikus. Jau laukdavome savaitgalio, kad tik galėtume žaisti. Svarbiausia, kad beveik visi kaip didžiausią vaikystės prisiminimą buvo išsaugoję ir senas savo lazdas, ir „ledžingas“.
Net traumų neišsigandome
Atsivežę benzininę vandens pompą ir prakirtę eketę, užpildavome naują ledą. Gerai, kad žiema pasitaikė šalta. Nesvarbu, ar saulėta, ar pūga, ar spaudė 20 laipsnių šaltis, vis tiek ledo ritulio žaidimo trauka buvo galingesnė. Kitą žiemą (2005-2006 m.) prisijungė dar didesnis būrys bendraminčių. Sulaukiau net priekaištų, kodėl nepakviečiau to ar ano. Gargždai – mažas miestelis, tad kalbos greitai sklinda iš lūpų į lūpas. Nupirkęs lentų net bortelius buvau padaręs ant Lūgno, o ir vartelius sukaliau su tinkleliu. Pasitaikė nuostabi žiema, ilga ir šalta. Savaitgaliais jau nuo pietų traukdavome sutartą valandą su vaikais, žmonomis ir, nusikasę bei nusišlavę sniegą, ten praleisdavome po 4-5 valandas. Kai ledą užpylė šiluminių tinklų avarija ir tapo neįmanoma žaisti (tuo metu slidinėjau Austrijos Alpėse), tai vyrukai pasiruošė naują aikštelę ant karjero prie baro „Motoras“. Ir taip 22 šeštadienius ir sekmadienius. Pradžioje žaidimas vyko be traumų. Susitarimas nekelti „šaibos“ lyg ir galiojo, bet pamažu vyrai taip įsismagino, kad be traumų neapsiėjome. Kam reikėjo susiūti lūpą, kam antakį, kas krito ant galvos, iššoko guzas, kam pirštas skilo, reikėjo sugipsuoti, o aš iš lazdos taip gavau į savo ir taip nemažą nosį nuo pradedančio čiuožti Pauliaus, kad pasipylė dvi čiurkšlės kraujo. Po to dvi savaites alsavau tik per burną ir spjaudžiau kraujais.
Patikrinimas ant „Akropolio“ ledo
Rudenį su Arūnu Radavičiumi pradėjome kurti planus, kaip patekti treniruotis ant „Akropolio“ ledo. Netyčia išsikalbėjau su „Palvos“ direktoriumi Algiu Laugaliu, kuris pasakė, kad ledo ritulį jau seniai žaidžia mūsų bendras pažįstamas Algis Poškis iš Klaipėdos.
Kai keli gargždiškiai susitikome „Akropolyje“ net neįsivaizdavome, kad ten verda tikras ledo ritulio aistruolių gyvenimas. Beveik kiekvieną vakarą nuo 22 val. treniruojasi Žemaitijos zonos ledo ritulio fanatikai: Plungė, Tauragė, Telšiai, Klaipėda, įžymieji kretingiškiai, kurie išgarsėjo visoje Lietuvoje, kai ant prūdo žiemą pasidarė aikštelę su bortais.
Kai klaipėdiškiai pasiūlė atvažiuoti kokį vakarą pažaisti, nedvejodami sutikome. Nejauku pirmą kartą buvo visiems. Įsivaizduokite, atvažiuoja kažkokie nuo smėlio ir žvyro karjero žaisti ledo ritulio be aprangos, be apsaugų, be šalmų… O čia matai vyrus su pilna apranga, ir staiga klausimas:
– O iš kur jūs čia tokie atsiradote?
Kai paaiškinau, kad Algis Poškis pakvietė, tai jau palankiau pažiūrėjo.
– Gerai, renkitės, patikrinsime.
Malonu, kad tokie supratingi vyrai (juk jau senjorai), tai smarkiai mūsų nedaužė, bet maustė tiesiog fantastiškai. Klaikiai atrodėme su treningais, be apsaugų, be šalmų, be aprangos. Tad po varžybų visi vieningai nutarėme, jei norime žaisti, tai reikia apsirengti. Važiuojam į Liepoją.
Nepigus tas sportas. Nors apranga kainuoja apie 1500-2000 Lt, bet visi įsigijome, kas geresnes apsaugas, kas blogesnes, ir geltonus marškinėlius su užrašu „Gargždai“. „Akropolyje“ draugiškai gavome vieną kartą savaitėje pusantros valandos treniruotėms sekmadieniais ryte. Net trenerį paskyrė.
Burtai mesti
Lengvai porą kartų pasitreniravę gauname pasiūlymą dalyvauti Vakarų Lietuvos ledo ritulio čempionate Žemaitijos taurei laimėti. Toks turnyras rengiamas pirmą kartą Lietuvos ledo ritulio istorijoje. Gerai viską apmąstę, nutariame dalyvauti. „Akropolyje“ susirenkame visų aštuonių komandų po tris atstovus. Metame burtus ir patenkame į vieną iš pajėgiausiųjų ketvertuką. Pirmasos ketvertukas: Šiauliai, Mažeikiai, Klaipėda, Gargždai. Antrasis: Kretinga, Plungė, Telšiai, Tauragė. Iš mūsų ketvertuko trys komandos dalyvauja įvairiuose turnyruose Latvijos čempionate. Ir jau ne pirmi metai. Dar sužinome, kad gali dalyvauti ne jaunesni kaip 16 metų, tai išvis įdomu pasidaro, o mes galvojome, kad bus senjorų, kam per 35 metai, turnyras. Pasirodo, kiti net tokios komandos nesurinktų. Ką daryti? Burtai išmesti. Neturime vartininko. Pagal nuostatus galime samdyti bet kurį. Pirmoms varžyboms su Klaipėda mums pasiūlo Saulių iš Kretingos. Tai ir buvo vienos iš mūsų geriausių varžybų čempionate. Tik 0:7 pralaimėjome Klaipėdos „protams“. Mažeikiuose gauname skaudžiai, tik paguodžia 4 garbės įvarčiai. Net keista, kad mes įmušėme. Varžybose su Šiaulių „Ledo linija“ praleidžiame 18 įvarčių, bet patys irgi sugebame įmušti net 6.
Antrame rate jau Klaipėdos „Akropolyje“ vėl visas rungtynes prakišame. Paguodžia tai, kad įmušame po vieną įvartį.
Žaidžiame toliau dėl 5-8 vietos. Nors žaidimo lygis gerėja, treniruojamės, mokomės taisyklių, taktikos, bet pralaimėję dar dvejas varžybas liekame garbingoje aštuntoje vietoje. (Juk daugiau niekas neišdrįso dalyvauti).
Komandos branduolys
Pirmą kartą Vakarų Lietuvos ledo ritulio čempionate dalyvavo Gargždų komanda. Pats jauniausias (34 m.) Giedrius Bekėža – gynėjas, neskaitant pradedančiojo 16-mečio Pauliaus, kuriam dar viskas prieš akis. Dviems gynėjams – Vitalikui Jusevičiui ir Eugenijui Kaveckui – po 50 metų. O tokie Gargždų senbuviai kaip Kleopas Krakys (lenktyninkas-bagistas, tinklininkas), Alius Mažeikis (buvęs regbistas), Bronius Mukauskas (aistringas futbolo sirgalius) po kelerių metų irgi švęs apvalų jubiliejų. Jau seniai per 40 ir broliams Sigitui ir Arūnui Černeckiams, Kęstui Grimaliui (kurie dar ir dabar dalyvauja senjorų futbolo varžybose), Vilmantui Šimuliūnui iš „InfroPiro“ (kuris prieš metus dar ne visai tvirtai stovėjo ant ledo, o šiemet jau stabiliai stovi gynėjo pozicijoje). Truputį anksčiau „Akropolyje“ pradėjęs treniruotis Arvydas Stropus (49 m.), Valdas Dvarionas (42), Algis Varnelis (42), čiuožimo instruktorius Arūnas Žižys (39) sėkmingai prisijungė prie Gargždų komandos. O didžiausią pažangą padarė gargždiškis Arūnas Radavičius (37). Ilgos ir įtemptos treniruotės, užsispyrimas užgrūdino, ir dabar jau gali patikimai stovėti dešiniojo puolėjo pozicijoje.
Kvietimas į varžybas Rygoje
Čempionatas baigėsi. Vyrai treniruojasi toliau. Tris kartus per savaitę: antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais iš pat ankstaus ryto. Aišku, ne visi gali, kiti tik šeštadieniais.
Kilo noras duoti komandai pavadinimą. Ir nieko geriau nesugalvojau, kaip pavadinti Gargždų „Ledžinga“ (ledu žengia). Juk vaikystėje net nežinojome tokio žodžio kaip pačiūža, tik „ledžinga“. O žaisti su Latvijos komanda, kuri irgi tik prieš pusmetį susibūrė, pasiūlė Arūnui Radavičiui jo darbovietės bendradarbis iš Rygos, kurių filialai išsibarstę po visą pasaulį.
Ankstų liepos 21 d. rytą išsiruošėme į Rygą. Negalėjo važiuoti tik Kleopas Krakys ir Eugenijus Kaveckas, kurių labai trūko komandai (gal būtume ir pergalę išplėšę).
Pirmą kartą gyvenime patekome į tikrą ledo ritulio areną, populiariu pavadinimu „Siemens“. Pasirodo, tokių arenų vien Rygoje ir apie ją gal 15-16. Nuoma valandai panašiai kaip „Akropolyje“, priklauso kokiu laiku nuomoji, nuo 300 iki 500 litų. Gavome atskirą persirengimo kambarį ir raktą nuo jo. Laisvai visi persirengiame, dušai beveik kiekvienam komandos nariui. Nuostabu.
Pergalės šokis – latvių
Rungtynės prasidėjo apylygiai. Pirmąjį įvartį pasiekė latviai. Paskirtą man baudinį realizuoju taikliai pro vartininko tarpkojį 1:2. Paskiriamas bulitas. Latviai sėkmingai įmuša 3:1 jų naudai. Antras kėlinys prasideda dar greitesniu tempu. Latviai įmuša dar 2 įvarčius. Mes pasitenkiname Algio Varnelio įmuštu tik vienu įvarčiu – 2:5. Žaisti pradedame ir gynyboje, ir puolime atidžiai. Pasiekiame dar du įvarčius. Dar vieną įmuša Algis Varnelis, o antrąjį Bronius Mukauskas, atlikdamas bulito vienas prieš vartininką – 4:5. Latviai spaudžia, mes nepasiduodame. Įvartis vėl į mūsų vartus – 4:6. Apgulame latvių vartus. Visomis jėgomis atsiduodame žaidimui. Prakaitas žliaugia upeliais. Įvartį įmuša Arūnas Žižys. Pasikeičiame penketukais. Vėl šturmuojame. Atšoka „šaiba“ Vilmantui Šimuliūnui. Šaukiu, duok pasą. Pamato, pasuoja. Mušu per vartininką. Įvartis. 6:6. Jau džiaugiamės ir mes! Būtų visai neblogai lygiosios. Vėl apgulame vartus. Latviai atmušinėja, mums sekasi neišleisti „šaibos“ iš zonos. Bet, kaip visada būna, kontrataka. Ir, likus iki trečio kėlinio pabaigos 30 sekundžių, latviai pasiekia savo septintąjį įvartį. Šoka apsikabinę kaip indėnai pergalės šokį.
Taip baigėsi pirmosios tarptautinės Gargždų „Ledžingos“ komandos varžybos su panašaus lygio Latvijos senjorų komanda. Visi žaidėjai labai patenkinti ir išvyka, ir varžybomis. Dabar įtemptai ruošiamės atsakomosioms varžyboms Klaipėdos „Akropolyje“, kurios vyks šį sekmadienį 9.45 val. Labai jau nori latviai pas mus atvažiuoti. Jie net filmuką sukūrė su komentarais, kurio kopijas žada įteikti kiekvienam žaidėjui. Neseniai prie mūsų komandos prisijungė dar vienas gargždiškis. Tai Robertas Piaulokas, kuris gavo pirmą krikštą varžybose su latviais. Tad, jei yra norinčių prisiminti jaunystės mėgstamą žaidimą, skambinkite telefonu 8 655 11513.
Sekmadienį visus kviečiame sirgti už Gargždų „Ledžingą“.
Jonas BLAGNYS
