Mūsų šviesuoliai
Geras universitetas yra mokslo universitetas
Akademikas Benediktas Juodka prisipažįsta, kad įvairių apdovanojimų galerijoje Gargždų miesto garbės piliečio vardas jam yra brangus, nes susijęs su gražiausiais gyvenimo potyriais: sėkmingi mokykliniai metai, Minijos slėnio romantika…
Vilniaus universiteto rektorius B. Juodka yra entuziastingas mokslo ir studijų reformos šalininkas, puoselėjantis ambicingus Vilniaus universiteto planus iki 2013 m. Saulėtekio technologijų slėnyje įkurti Mokslinės komunikacijos centrą, pardavus senus pastatus sostinės centre pastatyti Saulėtekyje naujus technologinių mokslų fakultetus ir kt.
Praėjusią savaitę atostogaudamas Palangoje viešėjo ir tėvo namuose, Kalniškės kaime. Lankydamasis mūsų laikraščio redakcijoje mielai atsakė į „Bangos“ klausimus.
Reforma visoje Europoje
– Jūs esate Lietuvos aukštojo mokslo reformos darbo grupės narys.
– Tai ne tik aukštojo mokslo reforma, bet mokslo ir studijų sistemos reforma. Problemų Lietuvoje šioje srityje daug, bet kad tragedija, kaip kartais išpučia žiniasklaida, tai nesąmonė. Aukštojo mokslo reforma vyksta visoje Europoje jau nuo 1999 metų. Tada ES buvo patvirtintas taip vadinamas Bolonijos procesas. Viename iš seniausių pasaulio universitetų (Bolonijos universitetas įkurtas 1088 m. – aut. pastaba) susirinkę mokslo, politikos žmonės konstatavo, kad Europoje kažkas blogai su aukštuoju mokslu, jis atsilieka nuo Amerikos. Juk nuo mokslo priklauso ekonomika, aukštosios technologijos. Taigi, remiantis Bolonijos deklaracija, Europoje yra įvestos kelių laipsnių studijos: bakalauras, magistras, daktaras. Pavyzdžiui, Vokietija minėto reikalavimo dar neatitinka. Jie taip pat daro reformą. Lietuvoje ši tripakopė sistema jau įgyvendinta.
Aukštųjų mokyklų per daug
– Kokie būtų pagrindiniai minėtos reformos žingsniai Lietuvoje?
– Dabar jau padaryti palyginimai su kitais Europos Sąjungos universitetais. Pavyzdžiui, kiek lėšų tenka vienam studentui per metus. Pasirodo, Lietuvoje mažiausiai – 3500-4000 litų. Daug kalbama apie studijų kokybę. Bet jos nepagerinsi be investicijų. Lietuvoje yra apie 50 aukštųjų mokyklų: 15 valstybinių universitetų, 6 – privatūs, dar keliasdešimt kolegijų. Tokie skaičiai yra nesusipratimas. Ar reikia mūsų šaliai tiek aukštųjų mokyklų? Universitetinis išsilavinimas ir neuniversitetinis? Esu absoliučiai įsitikinęs, jog čia priskaldyta malkų. Universitetas iš lotynų kalbos reiškia universalus. Institutus pavadinome universitetais. Bet kas iš to? Juk institutai nedavė universalaus išsilavinimo.
Dabar Lietuvos aukštosiose mokyklose yra apie 1000 studijų programų. Daugelis jų dubliuojasi. Pavyzdžiui, verslas ir vadyba yra visuose 15 universitetų, net Kūno kultūros. Ar rinkos ekonomikos sąlygomis turime tiek potencialo? Tie patys dėstytojai laksto po kelis universitetus… Ypač rimtos profesūros reikia magistrantų studijoms. Vadinasi, dar vienas uždavinys – ne tik mažinti universitetų skaičių, bet ir inventorizuoti studijų programas, kad jos nesikartotų ir būtų kokybiškos. Buvo kalbama, kad konkurencija garantuos kokybę. Ar tą gali padaryti 15 ubagiškai gyvuojančių universitetų? Mano galva, kai kuriuos universitetus reikia sujungti, kai kuriuos net uždaryti.
Taigi, sutvarkydami infrastruktūrą, mažindami studijų programas, sutaupytume pinigų. Tačiau to dar nepakanka. Iš kur dar gauti lėšų, kad gerėtų ir studijų kokybė? Tad buvo prabilta apie mokestį už studijas. Iš esmės ir dabar jį moka dalis studentų – apie 1000 litų per metus. Tą įmoką norima padidinti maždaug nuo 2000 iki 5000 litų. Žinoma, socialiai tai labai opus klausimas.
Skatinti mokslinę veiklą
– Stipriausi universitetai pasaulyje didžiuojasi moksliniais darbais, Nobelio premijos laureatais.
– Reitingų viršūnėse esantys pasaulio universitetai turi biudžetus, perkopiančius milijardą. Deja, mūsų universiteto biudžetas apie 170 milijonų litų… Esu įsitikinęs, kad geras universitetas yra mokslo universitetas. Didžiuojuosi tuo, jog Vilniaus universitete mokslinis darbas yra prioritetas. Darau prielaidą, kad galbūt kai kurie dėstytojai nėra labai geri didaktikai, kas svarbu skaitant paskaitą. Tačiau, jei universitetas turi modernias mokslo laboratorijas (fizikos, chemijos, biologijos), tada vyksta realus darbas ir yra rezultatai.
Pritariu idėjai, kad mokslo veikla būtų finansuojama konkurso būdu. Reikia konkuruoti, jei idėja gera – finansavimą gausi. Yra daug tarptautinių fondų. Mūsų geriausios universiteto laboratorijos gyvena iš ES mokslui skirtų pinigų. Bet reikia teikti paraiškas, dalyvauti konkursuose. Nugali talentingiausi projektai. Taip ir turi būti. Tai sveika konkurencija. Esi talentingas, esi geriausias – esi turtingas.
Reikia realios autonomijos
– Teigiama, kad Lietuvoje universitetai turi autonomiją. Ar jos pakanka?
– Universitetams reikia daugiau autonomijos. Jos yra akademinėje plotmėje. Niekas mums nediktuoja, kokią temą nagrinėti, kaip įgyvendinti idėją. Tačiau savarankiškumas apribotas ūkinėje veikloje. Universitetai Lietuvoje skirtingai nei dauguma pasaulyje nėra savo turto šeimininkai. Vilniaus universitetas turi per 100 įvairiausių pastatų, yra net kultūros paveldo objektų. Bet yra ir labai apleistų pastatų, esančių prestižinėse miesto gatvėse. Tokius pastatus universitetas galėtų pelningai parduoti ir Saulėtekyje pastatyti modernias auditorijas, laboratorijas ar naujus bendrabučius. Tačiau tvyro didžiulis nepasitikėjimas. Atseit viską „išparceliuos“! Tyčia juokauju: „Ar manot, kad Juodka šv. Jonų bažnyčią parduos?“ Pardavimo procesui Vyriausybė tegu įdeda saugiklius: parduoti tik su jos leidimu, pinigus griežtai naudoti tik pagal paskirtį ir t.t.
Studijų kokybės aspektai
– Ką, Jūsų nuomone, reiškia konkurentabilus universitetas?
– Konkurentabilus universitetas gali būti tik toks, kuris užtikrina studijų kokybę. Ji priklauso nuo daugelio parametrų. Vienas iš svarbiausių aspektų – pačių studentų motyvacija, kuri šiuo metu yra labai iškreipta. Pažiūrėkite, dabar stojant į aukštąją mokyklą galima prašymą rašyti net 20 studijų programų! Pavyzdžiui, surašo pradedant teise ir baigiant fizika… Visgi į mūsų universitetą trečdalis studentų ateina aiškiai apsisprendę, ką norėtų studijuoti. Tai labai svarbus veiksnys. Net jeigu dėstytojas nėra aukšto lygmens, pačio studento apsisprendimas lemia gerus mokymosi rezultatus. Jis pats ieško literatūros, gilinasi, siekia praktikos ir t.t.
Žinoma, studijų kokybę lemia ir profesūra. Yra visokių: vieni labai ambicingi, kiti dar sovietinę literatūrą rekomenduoja. Turime profesūros senėjimo problemą, antra vertus, kaip pritraukti jaunus, talentingus asistentus už 1000 litų? Tiesa, nuo liepos 1 d. tos algos šiek tiek didės.
Trečia, studijų kokybei įtakos turi ir infrastruktūra. Ar turime tokių laboratorijų kaip Kembridže? Universitetas pernai iš ES fondų laimėjo net 35 programas. Tai labai gerai, šie pinigai skiriami modernizavimui.
Svarbu ir tai, kokias turime bibliotekas, ar pakankamai yra naujausios literatūros. Pagaliau ne paskutinėje vietoje yra ir aplinka, kurioje gyvena studentai. Ar bendrabutis kaip kiaulininkas, ar sudarytos normalios sąlygos mokytis.
Kai kalbama apie mokslo ir studijų reformą ir tikimės ją padaryti be investicijų, tai man atrodo labai nerimta. Toks svarbus ir sudėtingas procesas kainuoja daug, bet jeigu jis bus atliktas apgalvotai ir nuosekliai, Lietuva patirs didžiulę naudą.
Likimas ir Gargždų aura
– Kokios yra Jūsų atostogos?
– Mėgstu pajūrį, esu pasyvaus poilsio šalininkas. Ne taip kaip akademikas Eduardas Vilkas (taip pat Gargždų miesto garbės pilietis – aut. pastaba), kuris labai aktyviai žaidžia tenisą. Beje, mokykliniais metais buvau net Klaipėdos rajono stalo teniso čempionas.
Dabar atostogaudamas Palangoje vaikštau pajūriu, skaitau. Aplankiau Gargžduose artimųjų kapus, žinoma, ir Kalniškės kaime tebegyvenantį savo tėvą.
– Ką Jums reiškia tėvų namai, Gargždai, kuriuose mokėtės?
– Kaip biochemikas galiu pasakyti, kad žmogų formuoja du labai svarbūs dalykai. Pirmiausia, gamta, moksliškai tariant, genai. Antra, aplinka. Mano tėvai – protingi ir apsišvietę žmonės, sudarę sąlygas augti gražioje šeimoje, siekti mokslo, bendrauti su kaimynais. Mano vaikystė prabėgo ant nuostabaus Minijos kranto, Kalniškės kaime. Per medinį tiltelį pėsčiomis pasiekdavome mokyklą Laugaliuose, o jei upė patvindavo – mus plukdydavo valtele. Nebuvo lengvi tie metai, bet jie apgaubti romantika, paauglystės idealais ir iliuzijomis. Slėpiningi Minijos slėniai, Gargždų aura lydi mane visą gyvenimą. Tų prisiminimų nepajėgus ištrinti nei laikas, nei kiti įvykiai.
– Kas lėmė Jūsų apsisprendimą tapti mokslo žmogumi?
– Likimas. Man jis buvo sėkmingas. Tuometis Vilniaus universiteto rektorius J. Kubilius rūpinosi biochemija. Tokių specialistų Lietuvoje nebuvo. Tad du gabūs universiteto Chemijos fakulteto trečio kurso studentai buvome atrinkti studijuoti Maskvos M. Lomonosovo universitete. Atsidūriau viename iš geriausių tuomečių universitetų, kuriame tvyrojo tikrojo mokslo dvasia. Gerai mokiausi, buvo įdomu, likau aspirantūroje.
Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ
