Kaimas

Gyvenimas marių pašonėje

Beveik prieš porą dešimtmečių dreverniškė poetė savo eilėraštyje parašė: „Drevernoje nieko naujo“. Tada ji nežinojo, kokių permainų galima tikėtis ateityje. Betgi slenkant laikui jos neišvengiamos. Vieną karščiu alsuojančią dieną dairėmės snūduriuojančiame kaimelyje Kuršių marių pašonėje, ieškodami naujų ženklų.

Žvejų kaimelyje ramu

Tuščios gatvelės ir gaivaus vėjo dvelksmas nuo marių. Drevernos gyventoja Rasa Jurgelevičienė, žvejo žmona, šyptelėjo, jog čia ypatingas oras, tiesa, kartais su dumblo kvapu.

Tikriausiai žmonės nuo karščio išsislapstę savo namuose, o jaunesni išvažiavę į darbą mieste. Kai kurie įsidarbinę čia pat, pas ūkininkus. Nemažai jaunimo apleido gimtinę ir ieško laimės svečiose šalyse.

Sklando šnekos, kad Dreverna nupirkta. Tai kas jos šeimininkas?

UAB „Kuršių marios“ savininkai pardavę savo akcijas. Kalbama, kad jas nupirkusi UAB „Klaipėdos konstrukcijos“. „Kuršių marios“ vadovą Stanislovą Bučinską šiuo metu pakeitusi Irena Šikšnienė, sutikta prieplaukoje, patvirtino, jog karščiai negali pagyvinti šio pamario kaimelio gyvenimo.

„Čia nėra nei paplūdimio, nei maitinimo įstaigos“, – kalbėjo 34 metus žvejų kaimelyje gyvenanti I. Šikšnienė.

Drevernoje nėra nė vienos kaimo turizmo sodybos. Čia nėra nei būstus nuomojančiųjų, nei norinčiųjų išsinuomoti. Dreverniškius aplanko tik giminės. Tiesa, atvyksta žmonių čia pasižvalgyti valandą, kitą. Prieplaukoje galima išsinuomoti 2 vandens dviračius ir valtį. Valandai pastaroji kainuoja 4 litus, o dviratis – 6 Lt. Galima išsinuomoti ir laivą (10 žmonių) už valandą sumokėjus 70 litų.

Dreverniškiai laukia investuotojų. Jie svajoja, kad galbūt po 10 metų ir čia būsią kaip aname marių krante, tai yra Juodkrantėje.

Kasmet mažėja sugaunamos žuvies. Antai pirmadienį dvi „Kuršių marių“ žvejų grandys sužvejojusios tik apie 100 kilogramų – daugiausia karšių, kuojų, šiek tiek sterkų, ešerių.

Neprieinamos marios

Marių pakrantėje žaliuoja aukštos, vešlios nendrės. Sunku rasti vietelę, kur galėtum prieiti prie vandens. Pastebėjome vieną, bet joje poilsiavo dvi moterys. Tolėliau radome kitą. Akmenuotoje pakrantėje marių erdve grožėjosi gargždiškis Kęstutis Prunckus su sūnėnu.

„Čia mano gimtinė, – šypsojosi vyras. – Bet niekas nepasikeitė nuo vaikystės. Tiesa, anksčiau čia buvo tvarkingiau – nebuvo taip apžėlęs pamarys, nes žmonės laikė gyvulių, o žolės trūko. Taigi ją visur šienavo.“ Kęstutis prisiminė, jog kadaise čia su priekuliškiais žaisdavę kamuoliu, o dabar tokiems žaidimams trukdo žolynai.

„Nėra šeimininko – nėra tvarkos, – ištarė pašnekovas. – O juk Dreverna galėtų tapti kaip anapus esanti Juodkrantė – poilsiautojų traukos centru.“

Tiesa, Kęstutis neapgailestavo, kad aplinkui nėra žmonių – jis mėgavosi ramybe, kurios nerasi paplūdimyje, prie jūros. Mariose pliuškenosi ir dvi mergaitės, atmynusios dviračiu. Tikriausiai dreverniškės.

Laukinės gamtos prieglobstyje ilsėjosi priekuliškės Ligita ir Virgina. Jos pasakojo, kad čia dažnai atvažiuojančios atsipalaiduoti. „Čia tokia ramybė, – džiaugėsi moterys. – Matome, kaip plaukia laivai, jaunos raitelės veda žirgus į marias maudytis.“ Jos nuogąstavo tik dėl vieno – kad savininkas neuždraustų priėjimo prie marių.

Dreverniškė R. Jurgelevičienė pasakojo su vaikais einanti ilsėtis prie Drevernos upės. „Ten arčiau, – aiškino ji. – Drevernoje nieko naujo, bet gerai, kad nėra blogo.“ Ji pasakojo, kad kaimas rengiasi Žvejų, savo profesinei šventei, įvyksiančiai liepos viduryje. Tai vienas didžiausių gyvenimo įvykių.

Priekulės seniūnas Valerijus Velkas viliasi, kad Drevernoje padėtis pasikeis pastačius prieplauką. „Uostelio laukia laivų statytojai, buriuotojai – puikus išėjimas į Juodkrantę, – sakė jis. – Šiemet turėtų būti pradėta statyba.“

Seniūno manymu, tada Drevernoje atsirastų ir nakvynę, ir maitinimą bei kitas paslaugas teikiančiųjų. Taigi Dreverna atgytų.

Virginija LAPIENĖ