Žurnalisto pastabos

Reformos įkaitai

Nevaldoma žemės reforma nusiaubė kaimą. Tas žemės grąžinimas su sklypų kilnojimu ir grobstymu, valdininkų korupcija… Netgi atsirado naujadaras „žemgrobiai“. Kas sugebėjo pasinaudoti ryšiais, o gal ir kyšiais, susitvarkė šį „kilnojamąjį-nekilnojamąjį“ turtą kaip norėjo. Sunkiausia apsiginti mažiems žmonėms. Žemės reforma sukiršino kaimynus, giminaičius. Nuosavybė – šventas dalykas. Turtas tapo svarbesnis nei dvasios ramybė. Tiesa, kai kas mėgina ją susigrąžinti, pavyzdžiui, pastatydami kryžių.

Šiemet per Sekmines viename kaime buvo pašventintas kryžius. Savo sklype jį pastačiusi senyvo amžiaus gyventoja vaikščiojo po trobas, kviesdama kaimynus tą sekmadienį susirinkti prie kryžiaus į šventinimo apeigas. Po to savo sodyboje suruošusi jiems vaišes. Viena senolė, dalyvavusi šiose apeigose, pasakojo, kad čia susirinkę žmonių, kaip į dainų šventę. Garbaus amžiaus tikinčioji kalbėjo, jog ne tik iš mandagumo ėjusi, o todėl, kad kryžiaus šventinimas esąs toks pat svarbus sielos išganymui, kaip ir atlaidai.

Tačiau kai kam iš susirinkusiųjų smigtelėjo klausimas: kodėl gi kryžius pastatytas tokioje keistoje vietoje: ne sodybos kieme, o tolokai nuo namų, priešais tvartą, sklypo pakraštyje? Tradiciškai jis statomas tam tikra intencija – pažymint žmogaus žūties, buvusios sodybos vietą ir kt. Niekas neprisiminė, kad šioje vietoje būtų įvykęs tragiškas įvykis ar būtų gyvenę žmonės. Tad vienas kaimo šmaikštuolis ir ėmė pokštauti, kad čia prieš daugelį metų kryžiaus iniciatorės avį papjovęs vilkas.

Bet keli žmonės įtarė, jog sklypo šeimininkė aukštu kryžiumi, apjuostu lauko rieduliais, užtvėrė įvažiavimą į jų įgytą žemę. Mat pro jos sodybą palei melioracijos griovį daugelį metų kelias vedęs į laukus, kolūkiečių sklypus – „arus“. Juo žmonės važiavę ir po žemės reformos. Tačiau neseniai sodybos šeimininkė nusprendė nebeleisti juo niekam važiuoti. Juolab kad moteris buvo išsikovojusi, jog ne tik kelias, bet ir pusė griovio taptų jos nuosavybe. Tad kelią išarė, akmenis išrinko ir apsėjo žole. Prieš pastatant kryžių, čia buvo sukrautas šiaudų kūgis.

Keliems kaimo gyventojams, kurių sklypai ribojasi su šiuo, paženklintu kryžiumi, bei esantys tolėliau, apmaudu, kad ne tik nebeturi tiesaus įvažiavimo, bet iš viso neturi teisiškai patvirtinto kelio į savo žemę.

Žemėtvarkininkai patvirtino, kad yra suprojektuotas servitutinis kelias (servitutas – teisė naudotis kito žmogaus turto dalimi), tačiau be žemės naudotojų sutikimo. Taigi šie bet kada gali apsiskųsti teismui, ir minėti savininkai liktų be jokio įvažiavimo į savo žemę. Žemėtvarkininkai teisinosi, jog tai skubios žemės reformos klaidos. Žemės savininkai supranta, kad sklypo šeimininkė, kryžiumi ginanti savo privatumą, teisi. Bet ką daryti jiems?

Kaimo žmonės apgailestavo, kad rūpintojėlis priverstas žvelgti į užtvartę, o ne į kelią. Jų manymu, vaišės sodyboje prie kryžiaus būtų buvusios malonesnės. Beje, specialistų aiškinimu, prieš statant kryžių savo žemėje būtina suderinti su rajono Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriumi. Savavališkai jį pastačiusi moteris sakė džiaugiasi, kad tai padarius nebelikę priešų.

Prisiminiau pusamžį inteligentą, kuris guodėsi, kad jam skaudu sugrįžti į gimtąjį kaimą vienoje rajono seniūnijoje. Mat ten susigrąžinęs tėvuko žemę, supykdė savo pusbrolį, kuris iki tol ja naudojosi. Pašnekovą, baigusį aukštąjį mokslą, apsigynusį mokslinį laipsnį, giminaitis vadina niekinančiais žodžiais. Gerbiantis ir mylintis žmones, jis apgailestavo, kad mūsų kaimas šiandien neatpažįstamai pasikeitęs. Dabar, anot pašnekovo, kaimo žmonės lyg tas Žemaitės kūrinio veikėjas Petras Kurmelis, kuris apglėbęs medžius skaičiavo naudą. „Ar jie pakelia akis į saulę, pasidžiaugia medžiu, paukščio čiulbesiu? Dabar jie nebemoka džiaugtis taip, kaip mano vaikystės kaimo žmonės“, – apgailestavo inteligentas.

Dabar kaimo žmogus kenčia nuo pinigų troškimo – jis užgožė dvasios vertybes. Ir ne tik kaimo žmogus dėl to kenčia – vartojimo bumas išgyvenamas ir mieste.

Virginija LAPIENĖ