Šeštadienio pašnekesiai
Buvęs chirurgas mini keturias sukaktis
Buvęs ilgametis Gargždų ligoninės chirurgas Algirdas Raugas šiomis dienomis artimųjų būryje atšventė 80 metų jubiliejų. Asmeninis jubiliejus ponui Algirdui sutapo su kitomis ne mažiau jam reikšmingomis progomis. Visai neseniai jis dalyvavo tuomečio Kauno medicinos instituto pirmosios chirurgų laidos absolventų susitikime. Prieš 55 metus jie tapo diplomuoti chirurgai. Kitą savaitgalį pirmoji ir, galima sakyti, vienintelė jo darbovietė – Gargždų ligoninė minės taip pat 55 metų sukaktį, o jo paties įsteigtas Chirurgijos skyrius – 50-metį. Taigi šis birželis mūsų pašnekovui pažėrė jubiliejų ir švenčių gausą.
– Per 80 metų daug užgyventa?
– Taip, šeima, keturi vaikai, 9 vaikaičiai, 52 metai darbo stažo…
– Ir sveikata?
– Nesiskundžiu. Nesu operuotas, nesu rimtai sirgęs ir dabar neblogai jaučiuosi.
– Kokia Jūsų stiprybės paslaptis?
– Jaunystėje nemažai sportavau, žaidžiau futbolą, krepšinį, lankiau plaukimą kartu su įžymiuoju grafiku Stasiu Krasausku. Vėliau jau Gargžduose žaidžiau stalo tenisą. Neturiu antsvorio. Nuotaiką praskaidrinu, atsipalaiduoju dainuodamas. Dainuoju nuo gimnazijos laikų. Dabar giedu bažnyčios chore.
– Prisiminkime jaunystę. Kaip kilo mintis tapti chirurgu?
– Gimiau ir augau Kaune. Gyvenome Rotušės aikštės teritorijoje. Prisimenu, 1936 metais, per valstiečių sukilimą, į šalia aikštės esančią ligoninę pradėjo vežti sužeistuosius. Man, tada devynmečiam berniukui, įstrigo suaugusiųjų žodžiai: „Chirurgai jus išgelbės…“
– Panorote tapti tuo gelbėtoju?
– Įstoti į Kauno medicinos institutą ir tada nebuvo lengva. Svarbiausia buvo įveikti mandatinę komisiją, kuri „purtė“ ideologiškai. Kadangi buvau iš nemažos darbininko šeimos, biografija neužkliuvo, tad po jos, išlaikęs egzaminus, tapau pirmosios chirurgų laidos studentu. Jau praėjo 55 metai, kai baigiau institutą, ta proga neseniai susitikome. Tiesa, iš 193 baigusiųjų vos 41. 104 jau mirę.
– Kaip atsitiko, kad kaunietis atsidūrė Gargžduose?
– Gavau paskyrimą dirbti Gargžduose, rajono centre. Tačiau jis atrodė kaip kaimas, turėjo vos 1500 gyventojų. O ligoninėje buvo vos 15 lovų, dar 10 lovų Doviluose veikusiame gimdymo skyriuje. Dirbo tik keturi gydytojai, tad privalėjome būti visų ligų specialistai. Tada nebuvo Chirurgijos skyriaus, todėl siunčiamas klausiau, ką veiksiu Gargžduose. Man atsakė: „Nuvažiuosi ir įsisteigsi skyrių“. Taip atsitiko po 5 metų, 1957-aisiais.
– Taigi dar vienas jubiliejus – 50 metų, kai Gargžduose veikia Chirurgijos skyrius?
– Taip. Tada iš Žemaitės gatvės pastato persikėlėme į buvusią kleboniją, kurią keletą metų buvo užėmęs partijos komitetas. Vėliau pastatytas priestatas, jame dabar Vaikų ligų skyrius. 1957 metais Chirurgijos skyrius turėjo 10 lovų, buvau vienintelis chirurgas. Pirmąsias operacijas atlikau asistuojant gydytojams V. Kareckienei, D. Lingiui…Tik po 15 metų į Gargždus atvyko chirurgas B. Stanslovaitis, dar vėliau R. Žilinskienė, R. Žiobakas, V. Ronkaitytė…
– Ar kauniečiui niekada nekilo mintis pabėgti iš Gargždų?
– Turėjau pasiūlymų pereiti dirbti į Klaipėdą, tačiau mane sulaikė ir visam „pririšo“ tuo metu paskirtas butas. Reikėjo galvoti apie šeimą.
– Papasakokite apie ją.
– Su pirmąja žmona Onute sugyvenome tris sūnus. Kai ji 36 metų mirė, berniukams buvo tik devyneri, septyneri ir penkeri. Vedžiau jos seserį Adelę, to prieš mirtį prašė žmona. O ir vaikai maldavo Adelės jų nepalikti. Mudviem vėliau dar gimė dukra. Ji taip pat dirba Gargždų ligoninėje. Su Adele kartu esame jau 45-erius metus.
– Mediko darbui atidavėte 52 metus. Ar ne liūdna dabar dienas leisti namuose?
– Šiek tiek. Tačiau reikia mokėti išeiti. Lieka prisiminimai. Ankstesniais metais būta ne tik darbo, bet ir pramogų, išvykų, koncertų. Ligoninė turėjo mišrų ansamblį ir net orkestrėlį. Gydytojas B. Paulauskas trimitą pūtė, Š. Donskis akordeonu grojo, aš – mandolina… Važiuodavome po felčerinius-akušerinius punktus, skaitydavome paskaitas, o po to koncertuodavome. Dalyvaudavome apžiūrose, sporto varžybose.
– Kada, Jūsų manymu, buvo sunkiau dirbti gydytoju: tada, kai baigėte mokslus, buvote dar jaunas, ar dabar?
– Manau, kad dabar. Daug biurokratijos, rašymo, atsakomybė didelė, atlyginimai maži… Tuo pat metu abejingumo savo darbui, pareigai yra daugiau. Nebeaišku, ar medicina jau privati, ar dar valstybinė…
– Tai sakote Jūs, gydytojas. Ką tada kalbėti su medicina nesusijusiam žmogui?
– Kai nebedirbi, esi toks pat pacientas, kaip ir visi kiti. Jei buvęs sveikatos apsaugos ministras profesorius J. Brėdikis, kuris yra mano kurso draugas, šiandien džiaugiasi, kad turi giminaičių medikų, tai akivaizdžiausiai parodo, jog medicinos paslaugų prieinamumas blogėja visiems.
– Ką gi belieka palinkėti sveikatos. Tokios pat stiprios, kaip iki šiol.
Irena KASPERAVIČIENĖ
