Toks gyvenimas
Šalpėniškiai ilgisi emigravusių artimųjų
Neoficialiais duomenimis, iš Šalpėnų, vieno atokiausių rajono kaimų, į užsienį uždarbiauti išvykę daugiau nei 20 gyventojų. Jų amžius – nuo 18 iki 50 metų. Vieni padirbėja kelis mėnesius ir sugrįžta namo pailsėti. Po to vėl išvažiuoja. Kiti svečioje šalyje pasilikę ne vienerius metus. Draskantį namų ilgesį slopina telefoniniais pokalbiais su artimaisiais. Darbštiems žmonėms ten yra daugiau galimybių prasigyventi.
Sūnūs prasigyveno Danijoje
Šalpėnų kaimo bibliotekininkės Janinos Tamkienės sūnūs 35-erių Vaidas ir 37-erių metų Gintautas uždarbiauja Danijoje. „Jie neturėjo savo būsto, todėl išvažiavo į užsienį. Juk Lietuvoje dirbdami negalėjo paimti banko paskolos – algas gaudavo vokeliuose, – pasakojo J. Tamkienė. – Bet aš netikėjau, kad užsienyje galima prasigyventi.“
Vaidas jau 3 metus Danijoje stato rąstinius namelius. Padirbėjęs tris mėnesius, jis sugrįžta namo ir čia mėnesį ilsisi su šeima. Užsienyje dirbdamas statybininku, jis užsidirbo ne tik duonai.
„Vaidas Jakuose nusipirko sklypą ir pradėjo statyti namą, – pasakojo šalpėniškė. – Gintautas vėliau pradėjo toje šalyje uždarbiauti, bet už gautus pinigus Švėkšnoje nusipirko sklypą ir padidino sodybos plotą, įsigijo sklypą sodų bendrijoje, automobilį, kompiuterį ir kitų reikalingų daiktų. Jeigu ne uždarbis Danijoje, Gintautas nebūtų prasigyvenęs.“
Šios šalpėniškės duktė Rasa, studentė, vasarą taip pat uždarbiavo Danijoje. Pasak jos, mergina dirbusi pas ūkininką fazanyne. Buvę sunku, tačiau per du mėnesius užsidirbusi apie 10 tūkstančių litų. Taigi galima palyginti, kaip Lietuvoje darbdaviai atlygina vergiškomis sąlygomis dirbantiems studentams, ir uždarbį užsienyje.
„Į užsienį nereikia važiuoti tinginiams, girtuokliams, bijantiems sunkaus darbo“, – įsitikinusi J. Tamkienė.
Laimingi vaikų laime
Šalpėniškiai Jovita ir Albinas Prižgintai, prieš 7 metus atsisveikinę su sūnumi Juliumi, kuris išvyko į JAV, nesimatė su juo iki šiol.
Tėvai pasakojo, kad jų vyresnėlis, Klaipėdos universitete baigęs taikomąją matematiką, iš karto per internetą susirado darbą Amerikoje ir išvyko. Jis apsigyvenęs netoli Bostono, dirba statybos bendrovėje meistru, įkūręs ir savo įmonę. Darbdavys Juliui išnuomojęs namą – jam tereikia mokėti už komunalines paslaugas. „Sūnui sekasi, – pasakojo Jovita Prižgintienė. – Jis padėjo savo seseriai Rūtai baigti aukštąjį mokslą, kuris nemažai kainavo, ir be Juliaus pagalbos mums būtų buvę sunku.“
Prižgintų duktė Rūta, Klaipėdos krikščioniškajame koledže baigusi verslo administravimą, išvyko į stažuotę JAV, pas brolį. Ji planavo ten praleisti pusantrų metų, tačiau apsisprendė ir pasiliko ilgiau. Rūta dirba banke.
„Per pusantrų metų mūsų duktė užsidirbo pinigų ir nusipirko automobilį. Ji keliauja po Ameriką – pamatė tiek, kiek mes per visą gyvenimą nepamatėme“, – kalbėjo Jovita Prižgintienė. Ji – Šalpėnų kultūros namų direktorė, o vyras – UAB „Klaipėdos duona“ vairuotojas ekspeditorius. Beje, prieš 4 metus penkiasdešimtmečiui Albinui, panorusiam įsidarbinti šioje įmonėje, drožė, jog jau per senas esąs. „Net supyko, kad tokio amžiaus sulaukęs atėjau įsidarbinti. Tačiau įsidarbinęs jaunas vaikinas netrukus pabėgo, o aš dirbu iki šiol“, – šypsojosi šalpėniškis.
Prieš 11 metų Prižgintai iš uostamiesčio persikėlė į Šalpėnus. Jie tikėjosi, kad šiltnamiuose augindami daržoves prasigyvens. Tačiau iš agurkų ir pomidorų praturtėti nepavyko. Jie verčiasi iš kuklių atlyginimų.
„Mes laimingi – vaikams gerai, tai ir mums gerai, – sakė Jovita. – Kiekvieną savaitgalį šnekamės su jais telefonu. Būtume važiavę aplankyti, bet negavome vizos. Julius negali pasisvečiuoti namuose, nes nebeišvažiuotų į Ameriką.“
Nepilnamečiai – močiutės globai
Ieškoti laimės į Angliją šiemet išvyko ir 49-erių metų šalpėniškė Janina Gilienė, vieniša daugiavaikė mama. Londone pirmiausia apsigyveno pilnametystės sulaukusios 4 dukros. Jauniausius savo vaikus – šešiolikmetę dukrą, trylikametę ir keturiolikmetį sūnus ji paliko savo mamos 73-ejų metų našlės Kazimieros Venskienės globai. Sveikata negalinti pasigirti šalpėniškė pasakojo, kad nepilnamečiai anūkai patys savimi pasirūpina, išsiverda valgio, o mama atsiunčianti pinigų. „Mokykloje mokytojai žino, jog mamos nėra, – sakė K. Venskienė. – Juk ir mes anuomet išeidavome į darbą, namuose palikę vienus vaikus, ir tik vakare sugrįždavome.“
Ji kalbėjo, kad 9 vaikus pagimdžiusiai dukrai Janinai nepasisekė gyvenimas – vertėsi labai sunkiai, nors gyveno tvarkingai. Pasak pašnekovės, dviračiu mindavusi į Judrėnus, medžio apdirbimo įmonę dirbti. Iš menkos algos ir vaikų pašalpų – 150 litų išgyventi buvę labai sunku. Jos manymu, geriau Anglijoje: vienai jos anūkei, pagimdžiusiai vaikelį, svetimos šalies valdžia mokanti tokią pašalpą, iš kurios ji pragyvena. Su savo dukra K. Venckienė sakė dabar nepasikalbanti, nes neturinti mobiliojo ryšio telefono.
Virginija LAPIENĖ
