Likimai

Gargždiškė tiki, kad meilė prikels sūnų

Beveik prieš metus avarijoje skaudžiai nukentėjęs trisdešimtmetis gargždiškis, buvęs azartiškas motociklininkas, energingas sportininkas Robertas Andrijauskas dabar į pasaulį žvelgia iš invalido vežimėlio. Be artimųjų pagalbos – visiškas bejėgis: jam reikia tokios pat globos kaip kūdikiui. Tačiau mama Danutė Andrijauskienė džiaugiasi, kad vienturtį sūnų pavyko išplėšti iš mirties nagų ir tiki, jog meilė prikels jį savarankiškam gyvenimui.

Malonios dovanos

Robertas Andrijauskas 8 metus dirbo kruiziniame laive. Mama džiaugėsi, kad jam sekėsi: pradėjęs dirbti barmeno padėjėju, vėliau tapo administratoriumi. Pernai prieš pat nelaimę įkūręs savo įmonę, kurioje prekiavo statybinėmis medžiagomis.

Gargždiškės Danutės Andrijauskienės vienturtis sūnus Robertas buvo jos gyvenimo džiaugsmas.

„Mes sutarėme. Sūnus atsiverdavo man, pasakojo apie savo planus. Aš eidavau į futbolo varžybas žiūrėti, kaip žaidžia Robertas. Ne tik mama jam buvau, bet ir draugė“, – gražiausiais prisiminimais dalijosi bėdos prislėgta, bet nepalūžusi moteris.

Danutė niekada nepamiršianti, kai Amerikoje dirbdamas Robertas paprašė savo draugą, kad gimtadienio proga jis Gargžduose dirbusiai mamai nuneštų rožių puokštę. Ji buvo apstulbinta, sulaukusi tokio sveikinimo. Sūnus jai padovanojęs veislinį šunelį – amerikiečių koker spanielį. „Robertas žinojo, kad šio keturkojo tuo metu man labai reikėjo“, – sakė gargždiškė.

Prašė nepirkti motociklo

Danutė pro ašaras kalbėjo, jog nepritarusi tik sūnaus pomėgiui motociklams. „Jis – ekstremalas. Motociklas jam buvo greitis, laisvė, adrenalinas… Aš tai patyriau kopdama į kalnus ir jį supratau, bet…“ – atsiduso pašnekovė.

Ji prašiusi sūnaus nepirkti motociklo, nes anksčiau turėtu „Honda“ „skridęs“, tiesa, neskaudžiai. Tačiau Robertas praėjusią žiemą nusipirko „Suzuki“. Praėjusių metų balandžio 10 d. motociklininkų sezoną jis pradėjo lemtinga avarija.

Danutė prisipažino, kad vakarais išgirdusi Gargždų gatvėse griaudinčias „britvas“, nori išbėgti ir šaukti, kad tėvai nepirktų ir neleistų savo vaikams važinėtis motociklais. „Šitiek skausmo jie atneša“, – atsiduso mama, slauganti sveikatos netekusį sūnų, buvusį motociklininką.

Jautė motinos artumą

Tądien Danutė Andrijauskienė su bendradarbėmis atvyko į čiuožyklą „Akropolyje“ pramogauti. Tačiau vos tik apsiavė pačiūžas, suskambėjo mobilusis telefonas ir ji išgirdo, kad sūnus Robertas ligoninėje, Reanimacijos skyriuje. Sutrikusi mama beregint atsidūrė Klaipėdos ligoninėje, prie sūnaus, ištikto komos, lovos. „Roberto gyvybę palaikė prijungti aparatai. Baisus vaizdas sukrėtė“, – negali pamiršti Danutė.

Vėliau ji sužinojo, kad Klaipėdoje motociklu važiavusį sūnų sumėtė slidžiame kelyje, jis nukritęs ant gatvės ir nučiuožęs po stovinčiu automobiliu. Motociklininkas patyrė daugybinius sužalojimus – plyšo plautis, pleura, lūžo keli šonkauliai, skilo stuburo slankstelis, bet baisiausia – politrauma, galvos smegenų sukrėtimas.

Tą naktį Danutė praleido giminaičių bute. „Negalėjau užmigti – vaikščiojau po kambarį, prie krūtinės glausdama sūnaus nuotrauką, kurią visada nešiojuosi“, – pro ašaras pasakojo moteris.

Medikai neleido pašalinių žmonių į Reanimacijos skyrių. Artimieji kelias dienas lūkuriavo vestibiulyje, laukdami žinios. Visi jautė – mirtis šalia. „Aš retsykiais prieidavau pažvelgti į sūnų ir pastebėjau, kad duomenys kompiuteryje pasikeisdavo. Ypač, kai paliesdavau ranką, pirštelį. Man medikai paaiškino, kad sūnus jaučia mano, motinos, artumą, todėl jo organizmo funkcijos suaktyvėja“, – pasakojo Danutė Andrijauskienė.

Mažų stebuklų laukimas

Pusantro mėnesio teko laukti, kol iš komos prabudo Robertas. Prie jo nuolat budėjo mama, tėvas, kiti artimieji. „Aš eidavau į ligoninės koplytėlę ir žiūrėdama į Marijos su kūdikiu paveikslą maldavau, kad nepaliktų manęs be kūdikio, – sunkiai tramdydama ašaras pasakojo Danutė. – Sakiau, tegul jis guli lovoje, bet tegul lieka su mumis.“

Pirmoji gera žinia – sūnus pats pradėjo kvėpuoti. Vėliau atsimerkė. Pradėjo stebėti aplinką, bet nekalbėjo. Pagaliau tyliai ištarė pirmąjį žodį „skauda“. Danutę džiugino šie maži stebuklai ir stiprino viltį, kad daug dirbant su juo, atsistos ant kojų. Pernai rudenį sūnus atsisėdo į invalido vežimėlį.

„Medikai pasakė, kad mūsų rūpestinga priežiūra, kantrybė prikėlė Robertą, – šyptelėjo moteris. – Mes darome viską, kad sūnus taptų savarankiškesnis. Ir visi labai džiaugiamės, kad Robertas liko su mumis. Turiu viltį, kada nors tapsiu močiute.“

Didelis kūdikis

Dabar trisdešimtmečiam Robertui reikia tokios pat priežiūros, kaip kūdikiui – aprengti, nuprausti, išvalyti dantis, nuskusti barzdą, pamaitinti… Daug kantrybės ir jėgų reikia. Bet Danutė žino, kad negali pasirodyti sūnui sutrikusi, liūdna, su ašaromis. “Žinau, kokia aš esu jam reikalinga. Tai priverčia mane susikoncentruoti: ir po sunkaus naktinio darbo gamykloje aš linksmai pasakoju Robertui anekdotus, abu juokaujame. Juk sūnui reikia teigiamų emocijų – jam negali rodyti liūdesio“, – kalbėjo D. Andrijauskienė.

Stebėdama sūnų, ji sugalvojanti įvairių pratimų, skatinančių jį mąstyti, judėti. Prieš metus sunkią traumą patyręs Robertas namuose praleido tik tris mėnesius – daugiausia laiko prabėgo gydymo ir reabilitacijos įstaigose. Artimieji iš visų jėgų stengiasi, kad jis vaikščiotų. Mama tiki, kad meilė prikels sūnų iš invalido vežimėlio.

Virginija LAPIENĖ