Likimai
Amžinas gimtojo lizdo šauksmas
Ne kartą yra tekę bendrauti su Klaipėdos krašto gyventojais, praėjusiame amžiuje nublokštais į Vakarus. Savo gimtinę jie galėjo pamatyti tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Skaitytojams pristatau du prieškario Dovilų vyrus, palikusius ryškius pėdsakus ir kitos šalies gyvenime. Tai dar kartą patvirtina tiesą, jog sumanus ir doras žmogus visur pastebimas ir gerbiamas.
Šaknys maitina atžalas
Dovilų miestelio centre stovi buvusio pašto viršininko vokiečio Ericho Opermano pasistatytas dviejų aukštų mūrinis namas su mansarda. Pakankamai gerai atlaikęs karo audras ir pokario metų šio krašto naikinimo vajų. Sovietmečiu jame veikė biblioteka, ambulatorija ir kurį laiką netgi gimdymo namai. Keliuose butuose gyveno žmonės. Ir dabar tebėra medicinos punktas, gyvena trys šeimos. Priešais – kitas ne mažiau reikšmingas ano meto miestelio pastatas – Adolfo Šimelfenigio svečių namai. Šis jau ne kartą patyrė neapdairių nuomininkų sukeltus gaisrus.
Kai prieš keletą metų kalbėjausi su Ericho Opermano sūnumi Heinsu, jis su pasididžiavimu pasakojo, kokie anuomet buvo Dovilai ir jų apylinkės. Vien ko verti Lėbartų, Dovilų ir Lankiškės dvarų pastatai! Gražiai atrodė ūkininkų sodybos ir šimtmečių sandūroje kaimuose statytos raudono mūro mokyklos. Moderniai įrengtos, patogios dirbti ir gyventi mokytojams.
– Gaila, kad jūs jau negalite to pamatyti, – apgailestavo ponas Heinsas.
H. Opermanas Doviluose gimė 1920 m. gegužės 14 d. Baigęs Klaipėdos Liuizės gimnaziją iškart buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Karui pasibaigus jis svetima pavarde ryžosi grįžti į gimtąjį kraštą. Kuriam laikui buvo apsigyvenęs Šilutėje. Matyt, inteligentiškas jaunuolis buvo įtartinas vietiniam saugumui. Netrukus jį suėmė ir nuteisė dešimčiai metų kalėti – Vorkutos lageriuose kasė anglis. Čia susipažino su politiniais kaliniais lietuviais, gerai išmoko lietuvių ir rusų kalbas. Tuo ir dabar didžiuojasi.
Atlikus bausmę, kaip Vokietijos piliečiui, sovietų valdžia leido išvykti į Vokietiją. Čia vedė Rutą Lankisch, kilusią iš Lankiškės dvaro. Užaugino dukrą Sabiną, teisininkę.
Tiltai į tėvynę
Dovilų etnokultūros centro direktorė Lilija Kerpienė seniai palaiko ryšius su dabar Bonoje gyvenančiu Heinsu Opermanu. Jis beveik kasmet lankosi savo gimtinėje. Laiškuose iš Vokietijos buvusio Dovilų paštininko sūnus etnokultūros centrui siunčia žinutes apie šioje valstybėje po paskutiniojo karo radusius prieglobstį doviliškius. Šiam centrui įkurti iš savo tautiečių surinko 650 eurų, padovanojo prieškario metų Dovilų seniūnijos teritorijos žemėlapius. Siunčia laikraščio „Memeler Dampfboot“ straipsnius. Viename iš jų pasakojama apie Dovilų miestelio 700 metų sukakties minėjimą. Jo iniciatyva Vokietijoje išleistas nedidelis leidinėlis „Prisiminimai apie Dovilus“. Jame išspausdinti pasakojimai ir nuotraukos apie šį kraštą priverstinai palikusius vokiečius ir lietuvininkus. Išvykusiųjų sąrašas sudarytas su paaiškinimais, kuo šie žmonės vertėsi savo gimtinėje – ūkininkas, stalius, darželio auklėtoja, siuvėjas, kepėjas…
Neseniai iš H. Opermano Lilija Kerpienė sužinojo apie ruošiamą Antrojo pasaulinio karo belaisvių ir pabėgėlių iš Rytų kraštų prisiminimų knygą.
1989-aisiais pirmąkart po beveik pusšimčio metų H. Opermanas aplankė gimtuosius Dovilus. Jį stebino nuniokotas kadaise buvęs pasiturinčių žmonių kraštas, ypač išniekinta miestelio centre stovinti evangelikų liuteronų bažnyčia (L. Kerpienės duomenimis, po Antrojo pasaulinio karo raudonarmiečiai joje laikė arklius, vėliau tarybinio ūkio vadovai pavertė grūdų sandėliu). Šios bei kitų sovietmečiu išniekintų Mažosios Lietuvos bažnyčių atstatymui H. Opermanas Vokietijoje surinko nemažai aukų. Jis su grupe tautiečių 1995 metais dalyvavo bažnyčios atšventinimo iškilmėse. Taip pat finansiškai yra parėmęs Klaipėdos ir Šilutės vokiečių bendrijas bei Simono Dacho namų statybą Klaipėdoje.
Memelenderiai
Tų pačių metų rudenį Vokietijoje, Manheimo mieste, vyko karo pabėgėlių susitikimas, simboliškai pavadintas „Leiskite mums atstatyti tiltus“ (nuo 1945 m. iš namų Rytų Prūsijoje, Silezijoje, Pomeranijoje, Klaipėdos krašte buvo išvaryta apie 12 milijonų žmonių). Jo dalyvius pasveikino tuometis Vokietijos kancleris Helmutas Kolis. Žilagalviai baltiškai vokiškomis pavardėmis senoliai prisiminė savo tėvynę, artimuosius ir pažįstamus – dar gyvus ir jau išėjusius.
Prieš susitikimą vyko klaipėdiškių kraštiečių draugijos (memelenderių) seminaras, kurį organizavo draugijos pirmininko pavaduotojas Heinsas Opermanas. Mūsų kraštui tuose renginiuose atstovavo ir skaitė pranešimus tuometis Klaipėdos apskrities valdytojas Jurgis Aušra ir universiteto dėstytojas dr. Vygantas Vareikis. Heinso Opermano pranešimuose buvo aptarti Lietuvos ir Vokietijos santykiai bei Europos Sąjungos perspektyvos. Mintis apie Lietuvos įsijungimą į ES sklandė dar kaip utopija…
Svetimame krašte nepražuvo
Tarp didelės grupės buvusių Dovilų seniūnijos gyventojų, atvykusių į evangelikų liuteronų bažnyčios atšventinimo iškilmes, sutikau Horstą Radžiuveitį (Horst Radszuveit), ūkininkų iš Šernų kaimo palikuonį. Jo tėvų namas ir dabar tebestovi anapus keliuko į girininkiją. Vilius Ašmys atsiminimuose apie Butkų kaimą mini Radžiuveičio užeigą.
– Pirmą kartą po karo į Lietuvą atvykau 1988-aisiais. Tada jūsų aikštėse plaikstėsi daug trispalvių vėliavų, – kalbėjo jis svečiuodamasis girininko Stasio Mažeikos šeimoje. – Šiame kaime esu gimęs (1916-07-04), pakrikštytas ir konfirmuotas Dovilų bažnyčioje, – didžiavosi mūsų tautietis.
Kaip ir Heinsas Opermanas, jis taip pat baigė Liuizės gimnaziją. Kurį laiką dirbo uoste, o 1939-aisiais buvo paimtas į vokiečių armiją. Pateko į Norvegiją. Čia apsirgo. Pasveikęs paskirtas į karinės struktūros raštinę Vokietijoje.
Laimingas susitikimas su tėvu, pasitraukusiu su karo pabėgėliais, įvyko netoli Hamburgo. Nuo tada visam gyvenimui apsistojo nedideliame Retvišo miestelyje. Čia buvo suvažiavę šimtai žmonių iš Prūsijos, Klaipėdos krašto bei kitų okupuotų Rytų Europos kraštų.
– Miestelio burmistras pavedė man rūpintis pabėgėlių maitinimu ir įdarbinimu. Eidavome pas ūkininkus prašyti lieso pieno, daržovių, obuolių. Sunku buvo visiems, nes pabėgėlių susitelkė daugiau nei buvo vietos gyventojų. Buvau jaunas ir tikėjau, jog sugebėsiu šiame krašte įsikurti, – pasakojo ponas Horstas. Tiesa, lietuvių kalbą jau buvo primiršęs.
Garbės piliečio vardas
Sumanus, reiklus ir geraširdis Klaipėdos krašto pilietis su 1934 metais išduotu lietuvišku pasu pelnė Retvišo miestelio gyventojų pasitikėjimą ir gana greit buvo išrinktas burmistru. Tose pareigose jį perrinkdavo iki 1988-ųjų, ir tik sušlubavus sveikatai pats jų atsisakė. Už nuopelnus rūpinantis miestelio žmonių gerove, ypač už jo iniciatyva užveistą 60 hektarų parką, kuris tapo mėgstamiausia miestelėnų poilsio vieta, Horstui Radžiuveičiui suteiktas Retvišo piliečio garbės vardas. Jo garbei pastatytas akmuo, ant kurio iškaltos buvimo burmistro pareigose datos.
Po metų Horstas Radžiuveitis su žmona Hanna ir būriu bičiulių vėl atvyko į gimtąjį kraštą atšvęsti 80-ojo gimtadienio. Dovilų bažnyčioje vyko senelių, tėvų ir visų artimųjų atminimui skirtos pamaldos. Giedojo susibūręs parapijos choras, grojo orkestras. Į gimtąją sodybą visi susirinko iškilmingų pietų.
Neilgai trukus po šios kelionės H. Radžiuveitis mirė.
Dar ir šiandien menu šio mielo mūsų tautiečio žodžius apie tėvynės ilgesį, gyvenimą svetimame krašte ir tuokart pasakytus žodžius:
– Demokratinės visuomenės principas: ne valdžia suteikia žmonėms teises ir laisves, o rinkėjai valdžią įgalioja ginti ir gerbti žmogų. Tais principais vadovavausi būdamas burmistru ir patariu jums taip daryti. Visur reikia būti doriems. Pinigai turi būti sąžiningai uždirbami.
Ką prie to šiandien galėtume pridurti – juk visa tiesa pasakyta.
Aldona VAREIKIENĖ
