Toks gyvenimas

Dovanų karalius gyvas!

Kad ne viskas šiais laikais perkama ir parduodama, kad dovanų karalius gyvas, įrodymų galima rasti „Bangoje“. Beveik kiekviename laikraščio numeryje spausdinami nemokami skelbimai „Dovanoja“. Dažniausiai dovanojami naudoti baldai ir gyvūnai. Iš baldų populiariausios sofos-lovos, spintos, stalai, iš gyvūnų – šuniukai ir kačiukai. Kartais mūsų skaitytojai dovanoja naudotą buitinę techniką, šieną, šiaudus, tačiau labai retai knygas.

Senos knygos

Į redakciją atėjusi gargždiškė Birutė sakė turinti apie 30 knygų, kurias norinti padovanoti. Jos skelbimas „Bangoje“ patraukė ne tik gargždiškių dėmesį. „Skambino keli žmonės, daugiausia pagyvenę vyrai, domėjosi, kokios knygos. Dalį jų pasiėmė gargždiškiai, kitų pasiimti jauni žmonės atvažiavo net iš Veiviržėnų, – pasakojo nemažą biblioteką sukaupusi knygų bičiulė Birutė. – Jie labai džiaugėsi, jog tarp dovanojamų „Siluetų“, „Drąsiųjų kelių“ serijų knygų buvo ir anglų kalbos žodynėlis.“ Moteris sakė supratusi, kad šie žmonės žino knygos vertę, jai pačiai knygos nuo jaunumės – vertybė. „Savo biblioteką paliksiu dukroms ir vaikaičiams. Galbūt su jomis pasitarusi dar atrinksiu senų knygų ir vėl dovanosiu“, – sakė Birutė, nuo vaikystės dukras pratinusi prie knygų.

Kam ožkelė, kam šienas

Paskelbęs „Bangoje“, kad dovanoja ožiuką, gargždiškis Kazimieras Stalaučinskis sulaukė 6 ar 7 skambučių. Paklaustas, ar nebandė ožiuko parduoti, nusišypsojo: „Ką už tokį gausi? Gal 10 litų. Pjaut gaila, mėsos tokios nevalgom, tad ir dovanojam.“ Pasirodo, tai ne pirma Kazimiero dovana. Jis sakė, jog ožkelė, kurios pieną geria, kasmet atsiveda ožiukų, tad gerai neprisimenąs, kiek jų išdovanojo, gal šešis, o gal septynis. „Paskutinis iškeliavo į Kvietinius. Kai išsivežė, po pusvalandžio atvažiavo žmogus iš Agluonėnų. Dėl mano ožiuko vyrai vos nesusivaržė“, – juokavo Kazimieras.

Antrą kartą skelbti apie dovanojamą šieną Irenai ir Pranui Vištartams nebereikėjo. Klaipėdoje Plytinėje gyvenantys žmonės ūkininkavę, laikę keturias, vėliau dvi karves. Kai kaimynai išpardavinėjo savo gyvulius ir tapo miestiečiais, Irena su vyru irgi ėmė mažinti, o neseniai visai sunaikino ūkį. „Pernai padovanojom pusę tonos avižų, šiemet – mašiną šieno, – nė kiek nesididžiuodama gerais darbais pasakojo Irena. – Mūsų karvė neėdė burokų – pusę rūsio kaimynei atidavėm. Nesame savanaudžiai.“ Dovanojamu šienu susidomėjo daugiau nei dešimt žmonių. Tarp jų vykusi nemenka konkurencija. „Vienas prašo palaikyti, žada atvažiuoti, kitas – irgi. Vienas negavęs mašinos, kitam vėl kažkas nutikę. Tad dovanojimas užsitęsė. Pagaliau atvažiavo energingi vyrai, susikrovė visą šieną ir išsivežė į Bajorus. Geras buvo šienas, be lašo lietaus sušienautas“, – džiaugėsi moteris ir sakė nesigailėjusi, jog negavo pelno, tik saldainių dėžutę ir dar smulkmenėlę.

Šuniukus – tik geriems

Daupariškę Daivą galima vadinti dovanų karaliene. Pati pagal skelbimą „Bangoje“ pasidovanojusi mišrūnę kalytę ir pavadinusi ją Abba, išdovanojo jau antrą jos šuniukų vadą. „Su pirmąja vada buvo gana sudėtinga: rinkausi, kam galiu dovanoti, o kam ne. Kai atsvirduliavo vienas vyriškis, iš mano ir vaikų reakcijos pats suprato, kad šunelio negaus“, – prisiminė jauna moteris. Tačiau kai kuriuos dovanotus šunyčius žmonės grąžinę. „Vieni tikino, jog staiga pasikeitė planai, turintys išvažiuoti į užsienį, o dėl mišrūno tvarkyti dokumentus esą neverta. Kiti sakė, jog parsivežus šunelį vaikui prasidėjo alergija“, – pasakojo Daiva, kuri vėl priglaudė augintinius ir vėl ieškojo jiems naujų namų. Matyt, nujausdama gerus žmones, po kurio laiko į jų kiemą priklydo kalė. Ją pavadinę Pantera. „Kadangi Dauparų šuneliai gyvena gana laisvai, mūsų Pantera susilaukė palikuonių. Juos išdovanojome per vieną dieną. Vienas berniukas atsiuntė kelias žinutes, teiraudamasis apie šuniukus, o vakare paskambino jo tėtis. Jis sakė, kad sūnus daug prisižadėjęs, kad tik galėtų auginti šuniuką. Vakare jie išsivežė vieną, o ryte antrą šuniuką. Jį žadėjo padovanoti močiutei“, – pasakojo Daiva.

Moteris papasakojo dar vieną su augintiniais susijusią istoriją. „Apie Abbos šuniukus skelbėme ir internete. Ten nurodėme ne tik telefono numerį, bet ir pavardę. Mums paskambino bendrapavardis vyriškis ir atvažiavo. Pasirodo, jis – mano vyro pusbrolis“, – giminystės ryšiais džiaugėsi daupariškė. Vyriškiui, ketinusiam ieškoti savo giminaičių per televizijos laidą, laimė nusišypsojo, kai susidomėjo bendrapavardžio dovanojamais keturkojais.

Laima ŠVEISTRYTĖ