Skaitytojo komentaras
Skęstančiųjų gelbėjimas…
Mano šviesaus atminimo senelis Kazimieras Stanelis buvo smalsus ir gabus žmogus. Mūrininkas ir dailidė, pirmasis kino mechanikas Plungėje, nagingas stalius. Ir dar mąstytojas. Sakydavo, kad žmogus gali padaryti viską. Tik reikia turėti instrumentus. Svarbiausias iš jų – galva.
Regis, jos dabar Lietuvai trūksta. Tad ir kapanojamės kiekvienas atskirai savo bėdose kaip išmanydamas.
Prieš porą savaičių ar šiek tiek daugiau baigėsi klyksmas apie vaikų smurtą. Iki kito karto. Kol vėl kurioje nors mokykloje ar vaikų darželyje neatsitiks kas nors baisaus. Žodžiu, vajus praėjo. Gal valdininkai kur nors kabinetų gilumose kuria taip vadinamus prevencinius planus smurtui sumažinti, tačiau patirtis rodo, kad jų galiojimo laikas baigsis tada, kai kūrėjai pasiima atlygį už taip vadinamą darbą.
Gi vaikų smurtas atsirado ne vakar. Jį dar negimusį buvo galima prognozuoti ir jam ruoštis. Bet prognozei kurti reikia instrumento. Teisingai – galvos… Ir vėl pasirodė, kad jos nėra…
Beveik prieš keturis šimtus metų gimęs gausybės aforizmų autorius Fransua de Larošfuko (Francois de La Rochefoucauld) sakė, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Nežinotum jo gimimo datos ir vietos, manytum, kad jis yra ne seniai miręs prancūzas, o dabar dar gyvas ir sveikai apie padėtį Lietuvoje mąstantis ūkininkas iš Vėžaičių, Skaudvilės ar Kražių.
Kol „galvos“ diskutuoja apie smurtą, matyt, geresnio patarimo nei apie skęstančiųjų gelbėjimą nerasime.
Linksmų plaučių žmonės pasakoja, kad statistinis lietuvis nori turėti tris žmonas: rusę, žydę ir lietuvę. Rusės karštai myli, žydės labai gerai auklėja vaikus, o lietuvės puikiai prižiūri kapus. Juokai juokais, bet teisybės yra ir apie rusę, ir apie lietuvę, o ypač apie žydę. Šios tautos mamos turi savo net tautosakoje vaizduojamą nepakartojamą įvaizdį.
Daugiau nei prieš trisdešimt metų vienoje Plungės mokykloje vaikai terorizavo astma sergantį, dėl ligos nejudrų, apvalainą klasės draugą žyduką. Rodos, viskas aišku. Jo mama turėjo eiti pas mokyklos direktorių, reikalauti sudrausti, nubausti neklaužadas.
Bet draugų patyčias kentėjusio vaiko mama padarė kitaip. Vieną iš klasės lyderių ji pakvietė į svečius. Jokių pamokslų, jokių graudenimų, jokių gąsdinimų. Va, vaikai, vaišinkitės, žaiskite, ruoškite pamokas… Susipažinkite…
Po kelių dienų mokykloje visi vaikai jau žinojo, kad ligoniuko užkliūti negalima. O dar po kelių – berniukų susirinkimo vieta tapo jo namai. Čia ne be mamos pagalbos gimė bene pirmasis mokyklos estradinis ansamblis, vaikai ruošdavo pamokas, kūrė planus…
Dar ir šiandien senieji mokytojai sako, kad geresnės klasės už aną iki šiol neatsirado. Ji buvo vieninga ir mokykloje, ir už jos sienų. Buvęs ligoniukas dabar yra galingiausio pasaulyje banko Vašingtone departamento vadovas, kiti – įmonių savininkai, direktoriai, sėkmingi verslininkai, mokslininkai, ir po keturiasdešimties metų suvažiavę į gimtąją mokyklą susitikti dori žmonės…
Be jokios abejonės, įtakos jų gyvenimams turėjo ir vienos mamos galvoje gimusi mintis supažindinti vaikus ne oficialioje – mokyklos aplinkoje, o namuose.
Štai ir visas gelbėjimosi receptas. Vaikai turi pažinti vieni kitus geriau nei Džeką Čaną, anot žiniasklaidos – besisnarglėjantį Selą, pokemonus, beveidžius japoniškus animacinius pasaulio gelbėtojus, tuntais į stiklinius ekranų narvus besibraunančius realybės pamėgdžiotojus…
Kol kas yra priešingai…
