Šeštadienio pašnekesiai
Paskubėjęs ateiti į pasaulį sūnelis išbandė šeimą
Pernai gargždiškių Ligitos ir Vaido Liutikų šeimos istorijoje buvo įrašytas ne vienas svarbus įvykis. Tačiau didžiausias, dramatiškiausias ir džiaugsmingiausias – sūnelio Armino gimimas, praėjus 17-ai metų nuo dukrelės gimimo. Labai lauktas, bet per anksti į pasaulį atėjęs kūdikis išbandė tėvų, artimųjų jausmus. Dabar laiminga Ligita Liutikienė šį šeimos įvykį vadina pasaka su dramatiška pradžia, bet laiminga pabaiga.
– Praėjusieji metai buvo dosnūs įvykių Jūsų šeimai?
– Praėjusieji mums buvo ypatingi metai. Vasario mėnesį Klaipėdos universitete įgijau vadybos ir verslo administravimo bakalauro diplomą. Beje, studijuojant teko pažinti žymų politiką Vytautą Šustauską, kuris buvo bendramokslis. Mano vyras Vaidas, ilgametis futbolo komandos „Banga“ treneris, tapo viešosios įstaigos „Gargždų futbolas“ direktoriumi. Ketinome įsikurti naujuose namuose, bet svarbiausias šeimos įvykis – sūnelio Armino gimimas, sukėlęs daug skausmo ir nerimo.
– Kodėl?
– Mūsų vienturtei dukrai – septyniolika. Dėl verslo, studijų, statybų rūpesčių vis atidėliojome antrojo vaiko gimimą. Pagaliau supratome, kad nebėra ko laukti. Mūsų kūdikis buvo planuotas ir labai lauktas. Žinojome, kad sulauksime sūnelio. Bet turėjęs ateiti į pasaulį spalio 30 d., jis paskubėjo: sulaukėme liepos 29 d. Mūsų kūdikis, gimęs 26 savaičių, svėrė 1030 gramų. Gydytojų prognozės buvo optimistinės: net 85 proc., kad išgyvens. Pirmoji para buvo sunkiausia. Neišnešiotas kūdikis balansavo tarp gyvybės ir mirties. Iki šiol prisimenu Kauno universitetinėse klinikose išgyventas baisias akimirkas. Po operacijos aš gulėjau viename reanimacijos skyriuje, o mano neišnešiotas sūnelis – kitame, inkubatoriuje. Bet sunkiausia buvo vyrui. Po kelių valandų atėjęs aplankyti, man pasakė, kad viskas gerai, nors iš tikrųjų sūnelio būklė buvo labai sunki ir stabilizavosi tik po 16 valandų.
– Sakoma, kad nepatyręs kančios, nežinai, kas yra laimė…
– Po šio įvykio iš tiesų pasikeitė mūsų šeimos vertybės. Patyrę žemėje pragarą, mes supratome, kas yra laimė. Aš 5 savaites stovėjau prie inkubatoriaus žiūrėdama į sūnelį ir galvodama apie jo sveikatą, gyvenimo kokybę ateityje. Džiaugėmės kiekviena jo išgyventa diena. Tačiau praėjus pirmajai krizei, išgąsdino antroji, kai dėl virusinės kvėpavimo takų ligos vėl pateko į reanimacijos skyrių. Bet ir vėl – laimingai. Ligoninėje praleidome daugiau nei pustrečio mėnesio, kol sulaukėme tikrojo gimimo laiko.
– Kas stiprino Jūsų dvasią?
– Ligoninėje sutikome profesionalių, garbingų medikų. Jie aiškino, kad neišnešiotas kūdikis – laikina būsena. Tačiau kodėl tai įvyko, jie negalėjo pasakyti. Mes į tai žiūrime filosofiškai: taip turėjo būti. Beje, medikai sakė, kad sūneliui išgyventi padėjusi mūsų begalinė meilė. Mus guodė ir ramino psichologai. Sužinojome, jog kai kurie žymiausi pasaulio žmonės – Napoleonas, Einšteinas gimė neišnešioti.
– Kaip paveikė šeimą šis išbandymas?
– Aštuoniolika metų išgyvenusi su vyru Vaidu, žinojau, kad jis nuostabus žmogus. Šis įvykis dar kartą patvirtino, kad turiu puikų žmogų, vaikų tėvą. Jis, beje, vienturtis, tad sūnaus gimimas buvo didžiulė laimė. Kiekvieną savaitgalį jis su dukra atvažiuodavo į Kauną, ligoninę ir kartu būdavome visa šeima. Mūsų vienturtė Donata subrendo, išmoko viena tvarkytis namuose.
– Ar suteikę Armino vardą svajojate, kad sūnelis taps futbolininku?
– Pakrikštijome ligoninėje. Šį vardą išrinko tėtis buvusio gargždiškio, olimpinio čempiono Armino Narbekovo garbei. Beje, sūnelis gimė beveik tuo pačiu laiku, kai Gargžduose, Savivaldybės aikštėje, buvo įamžinta jo pėda.
Futbolas mūsų šeimoje užima labai svarbią vietą. Įkūrus futbolo klubą, ir aš tapau dalininke. Su vyru aptariame futbolo problemas, nors anksčiau aš baigiau masinių renginių režisūros mokslą. Tėtis svajoja, kad mūsų Arminas bus futbolininkas. Tačiau dabar svarbiausia, kad augtų sveikas.
– Kaip jaučiatės iš ligoninės sugrįžę namo?
– Mes jau 3 mėnesiai namuose. Arminas auga sveikutėlis. Dabar sveria per 7 kilogramus. Jis nebenori gulėti, o būti ant rankų, bendrauti, žaisti. Ypač jaučia tėčio rankas – visada būna ramus. Sesei, kuri labai myli broliuką, irgi tenka pabūti aukle.
– Esate dėkingi likimui?
– Dievas išklausė mūsų maldas, ir mūsų viltys išsipildė. Turime didžiausią stebuklą – sūnų. Mes esame išprotėję iš džiaugsmo. Mūsų šeimos istorija dramatiška su laiminga pabaiga.
Pašnekovo anekdotas
Kalbasi du senokai nesimatę bendradarbiai.
„Nusipirkau škotų aviganį, tai dabar visi kaimynai baigia iš proto išeiti“, – sako Jonas.
„Ar jis taip baisiai loja?“
„Ne, jis dūdmaišiu groja“, – atsakė Jonas.
Virginija LAPIENĖ
