Pašaliečio nuomonė
Apie regėjimą
Prisimenate seną seną tarybinių laikų anekdotą apie poliklinikoje ausų – akių ligų kabineto ieškantį pacientą… Jam aiškina, kad ausų – akių kabineto nėra, nėra ir tokio specialisto. Akis nuo ausų skiria pertvaros kaip sienos oftalmologą ir otolaringologą… Va, ausų – gerklės specialistas yra ir turi savo kabinetą… Ten – prašom…
O žmogelis tikina, kad jam reikia ausų – akių gydytojo, nes gyvenime jis mato vienaip, o partiniuose susirinkimuose girdi kitaip…
Matyt, nepriklausomas specialistas tokiam pacientui vis dėlto konstatuotų kokį nors sutrikimą. Gal net pusiausvyros ar nesiorientavimą aplinkoje…
„Šilalės rajone pamatytas skurdas ir atotrūkis tarp kaimo ir miesto pribloškė Prezidentą”, – pranešė žiniasklaida po Prezidento Valdo Adamkaus kelionės į Šilalės rajoną.
Lietuvą pribloškė – atsiprašau už kalambūrą – priblokštas Prezidentas. Žinoma, išėjus iš už ketvirtį milijono litų suremontuoto Prezidentūros tualeto galima ir nusistebėti, kokiuose – atsiprašau dar sykį – šikininkuose gyvena kaimo žmonės. Bet kiek laiko reikia praleisti tame Versači spalvomis tviskančiame tualete, kad neregėtum, kas Lietuvoje darosi!? O gal nuo Prezidento jo patarėjai iki šiol slėpė tikrąją padėtį, kad 17 procentų Lietuvos gyventojų gyvena žemiau santykinio (ką reiškia „santykinis” sužinoti nepavyko) skurdo ribos, o 7 procentai – žemiau absoliutaus (tai irgi neaišku, bet skamba grėsmingai) skurdo ribos.
Senovės Kinijoje valdovai turėjo madą persirengti paprastų žmonių drabužiais, įsimaišyti į minią ir stebėti, kas darosi už rūmų sienų. Jeigu būdavo ne taip, kaip sakė patarėjas, jo galva risdavosi nuo pečių.
Tarybiniais laikais Plungės rajono „Pergalės” kolūkio pirmininkas Juozapas Bražinskas kiekvieną rytą prieš specialistų susirinkimą dulkėtais keliais aplėkdavo visus pakampius ir jau žinodamas tikrąją padėtį, o ne tą, apie kurią jam raportuodavo, klausydavosi padalinių vadovų. Šie greitai suvokė, kad pameluoti galima tik vieną kartą…
Nuo Juozapo Bražinsko laikų praėjo nemažai metų. Nuo laikų Kinijoje – ojojoi kiek… Bet Prezidentūron nei vieni, nei kiti laikai dar neatėjo. Gal joje kažkas su regėjimu negerai?
Jeigu taip – nieko nuostabaus.
Dabar jau kas ir ką besakytų apie Valstybės saugumo departamento karininko Vytauto Pociūno žūtį Baltarusijoje, Lietuva vis dėlto regės politikų norą nesakyti teisybės…
Ką ir kas besakytų apie Gintaro Beresnevičiaus mirtį, intelektualai vis dėlto regės nenorą, o gal net baimę pagarsinti tiesą…
Kad ir kiek politikai kalbėtų apie ekonomikos stiprėjimą, Lietuva vis dėlto jos valiutinę išraišką regės stambaus kapitalo kišenėje…
Tokių regėjimų galima vardinti, kaip mano amžinaatilsį močiutė sakydavo, tris dienas ir dar pokaitį.
Tačiau jeigu nuo lapkričio pirmosios – Visų Šventųjų dienos – staiga politikai, prokurorai, valdininkai – atleiskite, brolyčiai už kvailą mintį – pasižadėtų sakyti tiesą, tiktai tiesą, nieko daugiau išskyrus tiesą ir apie Vytautą Pociūną, ir apie Gintarą Beresnevičių, ir apie ekonomiką, ir apie užmarštin jau nugrimzdusius faktus, tauta vadinamų rinkėjų regėjimai vis dėlto bus priešingi. Nes prie melo pripratę žmonės aiškinimus ir pasiaiškinimus verčia aukštyn kojomis. Vadinasi, tautos (rinkėjų) sutarimo su valdančiaisiais šiandien, rytoj, net poryt nebus.
Regis, Ezopo kalba vėl tampa madinga kaip tarybiniais laikais? Lapkričio pirmąją į savo „Kitokio gyvenimo“ laidą Lietuvos radijuje pasikvietusi europarlamentarą Vytautą Landsbergį Zita Kelmickaitė jam dėkojo, kad tokią dieną, kai visi lanko mirusiuosius, jis aplankė radijo klausytojus.
Žinoma, galima regėti paprastai: ant nosies rinkiminė kampanija ir politikams reikia kuo dažniau nutaikius progą ar visai be progos makaluotis prieš rinkėjus.
Bet, žinant šmaikštų Zitos Kelmickaitės liežuvį ir guvų protą, galima regėti ir pakasynas…
Belieka išsiaiškinti, kieno…
Eugenijus BUNKA
