Sukaktys
Šviesus 90-asis žvejų žvejo ruduo
Spalio 20-ąją Vilius Gelžius savo namuose Priekulėje priėmė seniūnijos atstovų, giminių, kaimynų sveikinimus 90-ojo gimtadienio proga. Sujaudintas dėmesio dabar jau seniausias, bet gyvenimo iššūkių ir marių vėjo užgrūdintas žvejys vis kartojo: „Esu po laiminga žvaigžde gimęs“.
Jaunystė – kare
Vilius Gelžius ne šiaip sau taria šiuos žodžius ir dėkoja likimui. Jam pačiam šiandien keista, kaip Dievo apvaizda ar dar kažkas gelbėjo ir globojo jį karo metais. Mat tada jaunam vyrui, pradėjusiam tarnauti Lietuvos kariuomenėje prie A. Smetonos valdžios, vėliau teko 10 metų eiti karo keliais. „Visą karą perėjau, beveik visą Europą: Belgijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje – kur tik nebuvau… Virš galvos ne kartą lėkė kulkos, bet ir menkiausio sužeidimo išvengiau“, – prisimena jubiliatas.
Tik 1948 metais jis grįžo į Lietuvą ir visam likusiam gyvenimui ėmėsi nuo vaikystės įprasto ir gerai pažįstamo žvejo amato.
Mariose – nuo 10 metų
Jo tėvų namai buvo Priekulės seniūnijos Klišių kaime. Juose užaugo penki broliai ir sesuo. Vilius buvo ketvirtasis šeimoje, bet šiandien iš gausios šeimos likęs tik vienas. „Nuo 10 metų tėvas mane mokė žvejoti, – prisimena 90-metis. – Nupirko ungurinę, o aš valties dar neišlaikau… Juk visai vaikas. Bet, suradęs 1-2 ungurius manojoje ungurinėje, tėvas pagirdavo: „Bus iš tavęs geras žvejys“.
Tėvo žodžiai išsipildė. Susikūrus žvejų ūkiui, keturi vyrai – broliai Martynas ir Vilius Gelžiai, Gerardas Gliožaitis ir Fiodoras Ivanovas sudarė vieną grandį. Vyriausiajam Viliaus broliui Martynui buvo patikėtos grandininko pareigos.
Tuomet marios buvo dosnios. Vilius Gelžius mena, kad rekordiniai buvę 1957-ieji. Į sandėlį grandies vyrai parplukdė vieną toną 400 kilogramų žuvies.
Vilius, dar anuomet tituluotas geriausiu žveju, gavo iš valdžios paskyrą „Volgai“ nusipirkti. Nors ji kainavo 40 tūkst. rublių, tačiau žvejys sako juos uždirbęs per žvejybos sezoną – tris mėnesius. Tada automobilį „su briedžiu“ turėjo tik du žmonės rajone: žvejys Vilius Gelžius ir aukštą postą užėmęs valdininkas.
Vilius Gelžius gerai žino, kad apie tokius laimikius, kokius jų kartos žvejai sužvejodavo, dabar galima tik pasvajoti. Pasak jo, pagilinus Klaipėdos uostą, marių žuvis pasitraukė Kaliningrado link.
O ir permainos, anot jo, sugriovusios ūkį, taip pat nieko gero nedavė. Nuo 1992-ųjų, būdamas jau 76-erių, į marias žvejų žvejys nutarė nebeiti.
Pats surinko sodo derlių
Dabar jis džiaugiasi žmonos, giminaičių, kaimynų draugija ir dėl nieko nesiskundžia. „Pasiremontuoju ir vėl važiuoju“, – tai apie sveikatą. O į klausimą, ar nė aukštas kraujospūdis nekamuoja, atsako klausimu: „O kas tai yra?“
Priekulės seniūnas Valerijus Velkas ir socialinė darbuotoja Virginija Šiaulytienė, atvykę pasveikinti garbaus jubiliejaus proga neeilinio savo žmogaus, sakė, jog seniūnijoje yra tik kelios moterys, perkopusios 90 metų slenkstį, tačiau tarp vyrų tokio amžiaus nežino nė vieno. Nors metų krūva jau didelė, jubiliatas gali pasigirti puikia atmintimi, iš bėdos dar paskaito be akinių ir pagalbos surinkti sodo derlių neprašo – ir šią vasarą išskynė visas vyšnias ir obuolius.
Mums belieka spėlioti, kokia Viliaus Gelžiaus stiprybės paslaptis. Galbūt visą gyvenimą supusi gamta, galbūt nuolat vartota šviežia žuvis, o gal… virti lašiniai, kuriuos iki šiol valgo ir mėgsta. Galbūt saikas? Daugelio žvejų mėgstama taurele „dėl šilumos“ Vilius Gelžius darbe sako niekada nepiktnaudžiavęs ir kėlęs ją tik progai esant. Kaip ir šįkart: savo svečius paragino ir pats ją pakėlė.
Irena KASPERAVIČIENĖ
