Skaitytojų pasiūlyta tema

Išmaldai ištiesta ranka

Į „Bangos“ redakciją paskambinusi gargždiškė skaitytoja pasakojo, jog po individualius namus vaikštantis vienkojis invalidas prašė pinigų sau operacijai. Ji nustebinta, kad paprašius parodyti invalido pažymėjimą ir leidimą rinkti pinigus, šis spruko iš namų. Gargždų turguje kasdien pinigų kaulijančiu vaikinu nepatenkinti čia prekiaujantys žmonės bei pirkėjai. Elgetaujantys vaikai ir suaugusieji vieniems kelia gailestį, kitiems nepasitenkinimą, o treti piktinasi: kur žiūri valdžia? Tačiau mūsų laisvoje šalyje kiekvienas turi teisę elgetauti. Visgi ne kiekvienas susigundo šiuo neprestižiniu pajamų šaltiniu.

Dešimtcentininkas

Gargždų turguje prekiaujantys bei čia apsilankantys žmonės gerai pažįsta neįgalų vaikiną, kasdien kaulijantį 10 centų, nes neturįs, ką valgyti. „Jis stebi pirkėjus ir išvydęs rankose piniginę šypsodamasis prašo 10 centų. Kai kas duoda litą ar net dešimt, o kai kas pasiūlo dirbti, – pasakojo turgaus prekiautoja Irena Pareigienė. – Mes jį praminėme „10 centų“.

Šiuo metu jis vienintelis elgeta Gargždų turguje.

Pašnekovė pasakojo, kad prekiautojai šiam įkyriai išmaldos prašančiam vaikinui nėra abejingi: duoda vaisių, daržovių, buitinių prekių. Taigi į namus jis sugrįžta ne tuščiomis. Beje, vaikinas gyvena viename kaime, rajono pakraštyje.

Kita turgaus pardavėja pridūrė, kad vieną dieną prisirinkęs pinigų, nusipirkęs maisto, alaus, cigarečių, kitą dieną vėl traukia tą patį posmelį: „Neturiu, ką valgyti, duok 10 centų“.

„Mums nepriimtinas jo elgetavimas, – neslėpė pašnekovės. – Matome vaikino motiną – ji visai nenuskurusi“.

„Kai jis pirmą sykį paprašė 10 centų, daviau 20. Bet susitikus kitą kartą, vaikinas vėl prašė. Sužinojau, kad jo mama girtaujanti, ir daugiau nebedaviau, – pasakojo gargždiškė pensininkė. – Juk ir aš gyvenu iš pensijos, o jeigu jam neužtenka pašalpos, tegul uogauja, grybauja, užsidirba pas ūkininką“.

Elgetos darbas

Vieno kiosko savininkė prisipažino įspėjusi šį jauną elgetą, kad nekaulytų pinigų iš jos pirkėjų.

„Žmogus ką nors renkasi, perka, o jis priėjęs trukdo, – skundėsi turgaus prekiautojos. – Žmonės ėmė sakyti, jog čia reketuojama“.

Pašnekovės pasakojo, jog ne vienas, paprašytas pinigų, pasiūlo dirbti, o šis atsako nenorįs ir negalįs arba sprunka šalin. „Jo darbas – išmalda: atėjęs sako, kad atsigėrė kavos ir pradės dirbti“, – pasakojo verslininkė.

Elgetaujantis vaikinas nekreipiąs dėmesio į piktas replikas. Viena pašnekovė stebėjosi, kad jis paprašė aštuoniasdešimtmetę senutę, turguje prekiaujančią krapais ir kitokiais žalumynais, jog ši kažką duotų, nes tądien buvęs jo gimtadienis – 24-eri metai sukakę.

„Bet vieną dieną turguje jo nebuvo, o grįžęs parodė pinigų ir pasakė, kad juos užsidirbęs valydamas langus, – pasakojo verslininkė. – Paaiškinau, kad tai tikri pinigai, nes uždirbti. Jis patenkintas pasitikslino, ar tikrai tikri…“

Neišleidžia nesušelpusi

Gargždiškė Petronėlė Kaubrienė, kuriai šiemet už filantropinę veiklą suteiktas Gargždų miesto Garbės pilietės vardas, pasakojo, kad neretai jos namų slenkstį peržengia elgetaujantys žmonės.

„Nė vieno neišleidžiu nesušelpusi – duodu litą arba du, nes daugiau neturiu“, – ištarė pašnekovė.

Tačiau gailestinga moteris prisipažino, jog kartais pagalvojanti, kad 40 metų sąžiningai dirbusi valdišką darbą, o dabar iš pensijos vos galą su galu sudurianti ir turinti šelpti lengvabūdiškai savo gyvenimą leidžiančius žmones.

P. Kaubrienė prisiminė, jog Gargždų turguje jaunas vaikinas daug kartų jos prašęs pinigų. „Daviau, bet vėliau sužinojau, kad girtuokliaujanti motina siunčia savo neįgalų sūnų elgetauti. Vis tiek duodu jam centų“, – sakė moteris.

Pašnekovė pasakojo, jog kartą į jos namus atėjęs jaunas vyras pareiškė, kad renkąs aukas vargstantiesiems. Tiems, kurie paaukoja pinigų, jis duodąs knygą. „Aš atsakiau, kad žmones šelpiu drabužiais ir kitokiais daiktais ir pasiteiravau, ar jis turi leidimą rinkti aukas. Vyriškis atsiprašė ir greitai išėjo“, – pasakojo P. Kaubrienė.

Naudojasi geraširdiškumu

Gargždiškė tikybos mokytoja Kazimiera Sipienė pasakojo šelpianti ir tuos žmones, kurie neprašo. Juk pasitaiko didelių bėdų, o prašyti ne visi drįsta. „Tačiau sutikusi elgetaujantį žmogų visada paklausiu, kodėl jis prašo išmaldos, – sakė pašnekovė. – Galbūt reikia didesnės paramos, o jis nežino, kur kreiptis. Juk Socialinės paramos skyriuje galima prašyti ne tik šalpos pinigų, bet ir maisto produktų, talonų, už kuriuos pavalgytų valgykloje“.

K. Sipienės manymu, reikia išsiaiškinti, kokiais tikslais elgeta išleis gautus pinigus. Ji sakė žinanti atvejų, kai asocialūs tėvai išsiunčia savo vaikus elgetauti, o jų parneštus pinigus išleidžia svaigalams.

Pašnekovės įsitikinimu, žmonės neturėtų abejingai dalinti pinigus elgetaujantiems žmonėms. „Kartais išgirstu sakant, kad davęs elgetai pinigų, o kur juos išleis – nesvarbu, svarbu, kad gerą darbą padaręs, – kalbėjo K. Sipienė. – O man atrodo, kad tai abejingumas – reikia žinoti, kam panaudos pinigus. Juk jie gali atnešti nelaimę“.

Tikybos mokytojos nuomone, elgetavimas – tai mandagus reketas. „Elgetos piktnaudžiauja mūsų naivumu, geraširdiškumu. Betgi šelpti tinginius nėra labdara“, – teigė K. Sipienė.

Vargetos – nesėkmės simbolis

Rajono Socialinės paramos skyriaus darbuotojos tvirtino, kad Gargžduose labai mažai elgetų ir dauguma – atvykėliai.

Jos taip pat Gargždų turguje mačiusios besišypsantį išmaldos prašantį vaikiną.

Jis neįgalus, gauna valstybės išmokas kaip ir kiti invalidai bei pensininkai. Penktą dešimtį metų įpusėjusi darbinga jo mama gyvena iš neįgalaus sūnaus surinktos išmaldos.

Socialinės paramos skyriaus vedėjos pavaduotoja Dalia Gumuliauskienė sakė, jog turgaus prekiautojai skundėsi, kad šis elgeta nuolat kaulija pinigų, siūlė jį įdarbinti.

„Aš atsakiau: jeigu galit – duokit, negalit – neduokit. Mes gyvename laisvoje šalyje, kurioje nėra priverčiamųjų darbų, – kalbėjo D. Gumuliauskienė. – Šis vaikinas nevagiliauja, neatiminėja, negrasina, prašyti išmaldos galima“.

Pasak Socialinės paramos skyriaus vedėjos Dalijos Šeporaitienės, vargeta – nesėkmės simbolis. Tačiau ir didelėms nelaimėms užgriuvus žmonės neišeina elgetauti. Elgetos užauga šeimose, kuriose įprasta viską gauti veltui.

D. Šeporaitienės teigimu, visuomenėje elgetavimas – ne prestižinis pajamų šaltinis, tačiau kai kurie asmenys neieško išeities pasirūpinti savimi, šeima, bet prašo išmaldos.

Pagal įstatymą elgetaujantis žmogus priskiriamas socialinės rizikos asmenų grupei, t.y. socialiai pažeidžiamas.

„Niekas neliepia duoti elgetai – tai dviejų žmonių santykis, – aiškino D. Šeporaitienė. – Visuomenė norėtų nuo jų išsivaduoti – elgetos kelia gailestį, nepalankumo jausmą“.

Ji pasakojo, kad gatvėje sutikusi elgetaujantį žmogų arba jam užėjus į namus, visada pasiteiraujanti, kas atsitiko, kad tenka prašyti išmaldos, ar lankėsi seniūnijoje, Socialinės paramos skyriuje.

„Mes dirbame su tais, kurie to nori. Parama teikiama prašantiems asmenims, patikrinus jų turtą, pajamas, socialinę grupę, galimybę pačiam pasirūpinti savimi“, – pasakojo D. Šeporaitienė.

Ji akcentavo, jog elgetauti nedraudžiama, tačiau norintieji rinkti aukas kitiems privalo įregistruoti šią veiklą ir pateikti liudijančius dokumentus.

Rajono Policijos komisariato viršininko pavaduotojas Virginijus Zubauskas patikino, kad nėra įstatymo, draudžiančio elgetauti. „Prašyti išmaldos – ne viešosios tvarkos pažeidimas“, – teigė jis.

Virginija LAPIENĖ