Puslapio viešnia

Vėžys nesirenka nei pagal partijas, nei pagal piniginės storį

Agnė Zuokienė, sveikatinimo projekto „Nedelsk“ įkvėpėja, davė įžadus nušokti su guma nuo televizijos bokšto ar nusileisti parašiutu, jei Solidarumo maratonas Lietuvoje taptų toks populiarus, koks jis yra Amerikoje. Kol kas dauguma žmonių ateina į maratoną kaip į renginį, o Agnei svarbu, kad būtų suvokta draugiškumo, atjautos, solidarumo misija vardan savo ir artimųjų sveikatos.

Solidarumo maratono, kuris Gargžduose vyko birželio viduryje, metu Agnė mielai atsakė į „Prabangos“ klausimus.

– Kuo šis, 2006-ųjų metų Solidarumo maratonas yra išskirtinis?

– Labai noriu, kad Solidarumo maratonas Lietuvos mažesniuose miestuose taptų tradicija, nes būtent provincijoje dar labai stinga sveikatinimo akcijų. Kad maratonui nereikėtų specialios reklamos, kvietimų, išaiškinimų. Gargžduose šis maratonas vyko jau trečią kartą. Nepažįstu gargždiškių, bet kai kurių veidus jau atpažįstu. Vadinasi, jie ateina ne pirmą kartą ir iš idėjos, supratę, jog nėra jokių užslėptų siekių, tik noras padėti savo artimam ir pačiam sau. Tikiuosi, kad žmonės išlaisvins savo geruosius jausmus, parodys draugiškumą kitiems. Renginyje nėra interesų, reklamos ir politinių dividendų. Juk jei norėtume, visa tai galima padaryti neišeikvojant tiek laiko. Beje, akcijoje bendradarbiauja įvairių politinių partijų atstovai. Juk vėžys nesirenka nei pagal partiją, nei pagal tautybę, nei pagal piniginės storį.

– Kaip Jūs visur suspėjate? Štai aną savaitgalį net trijuose pajūrio miestuose vyko maratonai, o Jūs su vaikais visuose dalyvavote.

– Be abejo, laiko labai trūksta. Turiu daug minusų, mano kalendoriuje yra daug nepadarytų darbų, bet aš prižiūriu savo dienotvarkę. Žinau, kad vis vien tai, ką suplanavau, turėsiu padaryti. Daug važinėdama pastebiu, kad Lietuvoje moteris yra palietęs depresijos šešėlis. Tikriausiai dėl to, kad ne viskas, apie ką svajojame permainų valstybėje metais, yra išsipildę. Labai pavargome, nes kiekvienoje šeimoje pasitaikė išbandymų. Natūralu, kad tokioje situacijoje moterys skiria sau dėmesio mažiau. Kita vertus, juk ne mūsų viena valstybė iškentė įvairias reformas, tačiau būtent Lietuvoje stinga dėmesio žmonių sveikatai, ypač moterų. Gal todėl Europoje pirmaujame krūties vėžio susirgimais. Skersai išilgai pervažiavusi Lietuvą patyriau, jog ypatinga įtampa tarp moterų vyrauja Žemaitijoje. Matyt, stinga kvalifikuotos medicinos pagalbos.

– Jūs – trijų vaikų mama. Daugiavaikė šeima: trylikametė Gabrielė, dešimtmetis Domantas, beveik pusantrų metų Emilija. Rodos, kam Jums, žinomai, turtingai ir aktyviai moteriai, toks vargas?

– Trečiąjį vaikelį gimdžiau pajutusi, jog šeimą apėmė monotonija. Visi nepriklausomi, įkliuvę į darbus ar mokymąsi. Žodžiu, prasmingai ar neprasmingai užsiėmę. Taigi, ryžausi tapti daugiavaike mama siekdama sutelkti, sustiprinti šeimą. Džiaugiuosi, jog man tai pavyko.

– Iš šalies žvelgiant atrodo, jog Jūs esate labai stipri, žinanti, ko siekiate, ir Jums viskas sekasi be didelių pastangų.

– Žinote, turiu savo moterišką filosofiją. Viskas klostosi gerai, jei vyras šeimoje laimingas. Priešingu atveju atsiranda konfliktas. Aš pritariu, kad vyras turėtų tokį darbą, kurį jis išmano, kuris jam patinka. Jam padėdama ir palaikydama kiekviename žingsnyje aš išvengiau daug problemų. Gal tai egoistiška, bet moteriška.

– Esate verslininkė, nors pagal išsilavinimą – žurnalistė. Ar pačios darbinė veikla Jus tenkina?

– Iš tiesų nesijaučiu esanti verslininkė. Galbūt todėl man artima visuomeninė veikla, kurios vis daugiau ir daugiau. Tai savotiška savirealizacija. Tikiuosi, jog po 3-4 metų galėsiu užsiimti tokiu darbu, kuriuo pati būsiu patenkinta, kuriame įgyvendinsiu savo svajones. Esu įsitikinusi, jog svajoti būtina, tai skatinu daryti ir kitas moteris. Kai „Nedelsk“ rožinis autobusėlis keliauja per Lietuvą, raginame moteris užrašyti savo svajones. Dažniausiai jos tikisi sveikatos savo artimiesiems, deja, pamiršta save. Ir mūsų sveikatinimo akcija „Nedelsk“ yra ne kažkam, kaip kartais daugeliui atrodo, ne sergantiems ar jau mirusiems nuo klastingo krūties vėžio, bet kiekvienam iš mūsų.

Džiaugiuosi, jog rajono Veiklių moterų sambūrio narės yra nuolatinės mūsų akcijų pagalbininkės.

– Kokią prognozuojate sveikatinimo projekto “Nedelsk“ ateitį?

– Noriu priminti, jog projektas neremiamas iš valstybės biudžeto. Tuo tarpu „Nedesk“ akcijų metu Lietuvoje patikrinta 22 000 moterų, rasta 250 krūties vėžio atvejų. Šiemet dėkojame dešimties rajonų savivaldybėms, tarp jų ir Klaipėdos rajono, kurios parėmė nemokamas patikras seniūnijose.

Norėčiau daugiau dėmesio skirti projekto strategijai, įgyvendinimui, o ne pinigų paieškai. Dabar vaikščiojimas su ištiesta ranka atima 90 proc. mano laiko. Gal tik iš pašalies atrodo, jog viskas labai lengva.

– Turbūt, kai Jūsų vyrui Vilniaus merui Artūrui Zuokui buvo giedami ditirambai, rėmėjų paieška buvo lengvesnė? O dabar, kai jį lydi įvairūs skandalai, gal tinka liaudies patarlė „Draugą pažinsi nelaimėje“?

– Nepajutau nuoširdžių rėmėjų, draugų požiūrio pasikeitimų į mano visuomeninę veiklą. Jie supranta, jog tai darau ne dėl garbės, ne dėl savanaudiškų kėslų. Judėjimo „Nedelsk“ rezultatai – pats geriausias įrodymas.

Aš galiu drąsiai žvelgti žmonėms į akis, nes mano šeima gyvena iš versle uždirbtų pinigų, kai Artūras dar nebuvo Vilniaus meras. Mes nepaėmėme nė vieno svetimo lito. Manau, jog pastarieji metai mūsų šeimai buvo didžiulis išbandymas, o tuo pačiu ir skaudi patirtis. Net nežinau, kur ją tokią panaudoti? Pasakysiu atvirai, tos primestos dėmės taip greitai nenusiplausi, nes Lietuvoje niekas nenori gilintis, kaip yra iš tiesų. Tai labai skaudu. Dalis žmonių su malonumu patrintų rankas, jei Artūrą pasodintų. Bet, matyt, nėra už ką. Juk kokios pajėgos kelerius metus kapstėsi!

Kai mažajai Emilijai dygo dantys, pirkdavau džiūvėsėlius. Parduotuvėje žmonės mane smaigstydavo žvilgsniais. „O ne! Tai lauknešėlis ne Artūrui, o Emilijos dantims“, – norėdavau jiems pasakyti.

Vilija BUTKUVIENĖ