Reportažas

Vilčių metas Ablingos žemėje

Šalia prieš 65 metus nacių sudeginto Ablingos kaimo išaugusios Žadeikių gyvenvietės žmonės šią savaitę gyveno įprastu ritmu: kas dirbo samdomą darbą, kas rūpinosi ūkio reikalais, tik jaunimėlis ryte nebeskubėjo į mokyklas – į Žadeikių pradinę ir Endriejavo vidurinę. Kone visi pakalbintieji sakė, jog ne taip seniai, gal tik pusmetis, kai į jų kaimus papūtę geresni, blaivesni vėjai, nes retas kuris, nebent beviltiški girtuokliai, yra be darbo ir uždarbio. O kai žmonės dirba, ir gyvenimas juda į priekį.

Kaimas atsigauna

Trečiadienio rytą žadeikiškius nudžiugino trumpas lietus. Čia taip pat sausa ir žmonės su nekantrumu žvalgosi į dangų. Ūkininkams giedra buvo į naudą – balti šieno rulonai pievose byloja apie tai, kad šienapjūtė baigta.

„Renginių dieną jau nebesuorganizuosi – kone visi dirba, – sako mums Žadeikių kultūros namų meno vadovė Genutė Jonauskienė. – Atsigauname. Girtuoklysčių mažiau. Daugelis dirba čia pat, Česlovo Kudrevičiaus įmonėje, kitus rytais išsiveža AB „Gargždų statyba“ autobusas, treti išvažiuoja į Mikoliškes – ten kažką irgi iš medžio gamina“.

Būrelis moterų, sutiktų prie AB „Kretingos grūdai“ mašinos, atvežusios kombinuotųjų pašarų, tą patį tvirtino. Anksčiau kaimas iš vaikų pašalpų gyveno. Bet dabar jau esą kitaip, retas kuris dykas būna. „Kalba, kad nupirko buvusias mechanines dirbtuves. Sako, ten iš medienos kažką gamins, tad dar atsiras darbo vietoje. Kažkas, matyt, bus buvusioje kolūkio pirtyje – naujieji savininkai ją jau antra vasara remontuoja“, – samprotavo žadeikiškė Laima Jankienė.

O kai žmonės dirba, tada, pasak mūsų pašnekovių, ir gyvenimas keičiasi į gera. Nors Žadeikiuose naujų statybų neregėti, tačiau vienas kitas atnaujina senuosius būstus: keičia langus, lupa šiferio lapus nuo stogų ir dengia naujomis dangomis, gražina namų aplinką.

Į atokiau nuo didžiųjų kelių esančius kaimus vienas kitas atsikelia ir iš miestų – pardavę brangiai juose kainuojančius butus, čia nusiperka sodybas. „Bet ir pas mus už seną namuką jau per 100 tūkstančių litų prašo“, – stebisi kylančiomis kainomis G. Jonauskienė.

Prapuolusieji ir laikinai išvykusieji

Užsukę į pensininkų Valės ir Vytauto Gliožių sodybą, po vienu stogu radome tris kartas: juos, jų vaikus ir anūkus. „Praėjusiais metais pasitraukėme iš žemės ūkio gamybos. Gavome vienkartinę išmoką, gal dar keletų metų mokės, – pasakoja jau septyniasdešimtmečio greitai sulauksianti namų šeimininkė. – Nors mano pensija pati mažiausia, bet gaunant išmokas gyventi galima, o darbus nudirbti vaikai padeda“.

Gražiai tvarkomoje sodyboje Gliožiai pasistatė kryžių, kad namus ir jų šeimą Dievas globotų. Jie, kaip ir kiti žadeikiškiai, šv. Mišių susirenka į Žadeikiuose Nepriklausomybės metais įrengtą koplyčią. Vytautas Gliožys patarnauja čia atvykstančiam Endriejavo parapijos klebonui, Valė kartu su kitomis moterimis gieda.

Viskas būtų gerai, tik V. Gliožienei širdį maudžia dėl anūkės Lauros. Jos mama prieš pusantrų metų į Airiją išvažiavo ir ne tik nepadeda materialiai ją išlaikyti, bet ir jokios žinios apie save nei tėvams, nei dukrai neduoda. „Šešis vaikus išauginau ir nė vieno taip nepalikau, – apmaudo dėl dukros poelgio neslepia Valė Gliožienė. – Gerai, kad Laurutę mūsų giminė myli ir ja rūpinasi. Bet vaikui vis tiek mamos ir tėvo reikia“.

Laura akis delnais užsidengia. „Skauda vaikui… Visi tai matome ir žinome. Anksčiau ateidavo į kultūros namus, norėdavo visur dalyvauti. Dabar jau ne“, – įsiterpia į pokalbį ir Genutė Jonauskienė.

Atostogų iš Airijos grįžusi kita Gliožių dukra Roma pasakoja bandžiusi su seserimi kalbėtis. „Buvau pas ją, įtikinėjau, jog reikia grįžti, bent žinią vaikui pasiųsti. Tačiau nepavyko…“

Endriejavo seniūnė Laimutė Šunokienė sako, jog palikti seniems tėvams arba giminaičiams vaikai, deja, – skaudi šių dienų realybė kiekviename kaime.

Roma Gliožytė, kurios nesaisto šeimos ryšiai, jau padirbėjo Anglijoje, Vokietijoje, dabar – Airijoje. Moteris tikina, kad ten per 1-2 dienas galima uždirbti tiek, kiek čia per mėnesį. „Tačiau turi dirbti, negali girtuokliauti, rūkyti. Bėda, kad Lietuvoje dar grašius moka“,- samprotavo Roma.

Ji liepą vėl išvažiuos į Airiją. Tačiau laikinai – net minties neturinti svetimoje šalyje likti. Gal, anot jos, aštuoniolikmečiams ten gerai, o ją namai traukia ir išvyksta tik turėdama tikslą užsidirbti. Žadeikiškės mums pasakojo, jog yra ir daugiau išvažiavusių užsienin. Geresnio uždarbio išvyko pora našlių, keletas jaunų žmonių, planuojančių sukaupti lėšų verslui ar būstui.

Gargždų vartotojų kooperatyvo Žadeikių parduotuvės vedėjos Jovitos Kaluzevičienės du sūnūs taip pat Airijoje dirba. Vienas su šeima, kitas – su nuotaka. Liepos mėnesį trumpam grįš, atšoks vestuves ir vėl atgal. „Tačiau ten likti nė vienas neplanuoja. Nepripranta, labai Lietuvos ir namų ilgisi“, – pasakojo J. Kaluzevičienė, kartu su vyru užauginusi ir jau iš namų išleidusi penkias atžalas.

Susirinks prie Lurdo

Pasižvalgę po Žadeikius, pajutę neskubų gyvenimo tempą, visišką ramybę aptikome Žvaginių piliakalnyje, kur prieš 34 metus šviesaus atminimo Vytauto Majoro suburti Lietuvos tautodailininkai sukūrė ąžuolo skulptūrų ansamblį 42 Ablingos kaimo aukoms. Šviežios žolės kvapas liudija, kad čia neseniai darbavosi Saulius Padleckis.

Kai kas čia pasikeitę, nebėra muziejaus ir buvusius takus sunku atsekti. Ant vienos iš skulptūrų stogelio namus susinešusi gandrų šeimyna, o šalia esančiose pievose, matyt, visai neseniai ūkininko darbuotasi – lyg pūko kamuoliai išrikiuoti balti šieno rulonai.

Pasukame keliuku prie vienos iš tragedijos vietų, prie Dirsteikos upelio vingyje 1930 metais pastatyto Lurdo. Čia Dievo motinos pagalbos bėgo prašytis ablingiškiai, bet kulkų pakirsti krito ant upelio krantų. Alfonsas Šiaulytis, vienos iš labiausiai 1941 m. birželio 23-ąją dieną nukentėjusios giminės palikuonis, šias žūties vietas užsėjo lubinais. Dabar įvairiaspalviais žiedais žydintis mirties takas veda į vilties ir ramybės vietą – prie Lurdo. A. Šiaulyčio rūpesčiu atgaivinta ši šventa vieta, prieš daugiau kaip dešimtmetį pradėti kasmet rengti tragedijos metinių minėjimai. Šv. Marijos malonės prašoma tuomet sušaudytiems 42 niekuo nekaltiems kaimo žmonėms, sudegintame kaime likusiems gyviesiems ir jų giminėms. Sako, jog kai labai sunku ir širdį maudžia, vietiniai ir dabar šioje vietoje ramybę susigrąžina.

Rytoj čia vėl sueis ablingiškiai, žadeikiškiai, atvažiuos klaipėdiškių, gargždiškių minėti jau 65-ųjų Ablingos tragedijos metinių.

Irena KASPERAVIČIENĖ