Įvertinimas

Jauniausiam ūkininkui – ES sertifikatas

Birželio 2 d. dar vienos (jau dešimtos rajone) pieno fermos šeimininkui įteiktas Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus Kazimiero Lukausko dokumentas, kuriame rašoma: „Suteikiu teisę Roberto Marcinkevičiaus pieno fermai ženklinti žalią pieną atpažinimo ženklu“. Tai Europos Sąjungos sertifikatas, kuriuo pripažįstama, kad būtent šioje Šalpėnų kaimo fermoje gaminamas labai aukštos kokybės pienas.

Pradėta nuo 3 karvių

“Bangoje“ buvome rašę, kad maždaug per pustrečių metų labai atkakliai Robertas su žmona Ilona kūrė savo fermą. „Beveik visas iš keturiasdešimties karvių esu pirkęs, – sakė šeimininkas. – Dabar sieksime ir savų prisiauginti“. Metų rezultatai džiuginantys – iš kiekvienos karvės gauta po 6166 kilogramus baltymingo ir riebaus pieno. Ūkininkas ėmė paskolas ir pirko tik labai geras karves, itin rūpinasi jų šėrimu, sveikata.

– Marcinkevičiai labai domisi savo darbo rezultatais, – pasakojo Valstybės įmonės „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ rajono skyriaus vadovė Janina Grikšienė. – Praėjo mėnuo, ir Marcinkevičius jau klausia, kokį pieną gavo iš savo karvių, ar jis atitinka visus aukščiausius reikalavimus. Žmogus nenusivilia savo darbo rezultatais.

Marcinkevičiams įteikiant Europos pieno kokybės sertifikatą buvo pasakyta daug gražių palinkėjimų, nes atvyko ir Klaipėdos apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Antanas Bauža, ir konsultavimo biuro specialistai, ir rajono Žemės ūkio skyriaus darbuotojai. Visi džiaugėsi, kad ūkis sukurtas tikrai darbščių jaunų žmonių rankomis. Pats Robertas įvairių specialybių žinovas, o tėvelis Stasys elektrikas, uošvis Jonas – kaimo žmogus, išmanantis visus ūkio darbus.

– Pradėjome nuo dovanotų 3 karvių, – prisimena Robertas, – ir daug negalvodami, artimųjų raginami ėmėmės pieno ūkio kūrimo. Aplink puikios mūsų miškų palaukės, nebloga žemė. Negi ji turi dirvonuoti? Štai dabar jau yra ir ką parodyti žmonėms, ir patiems pasidžiaugti!

– Dabar, – sako Robertas dar lengviau, nes jau pradėjau pirkti žemės ūkio techniką pagal parengtą projektą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Dar labai reikia garažo žemės ūkio technikai ir modernios mėšlidės.

Augina vaikus, kuria ūkį

Marcinkevičiai per kelerius paskutinius metus pasistatė gyvenamąjį namą, fermą karvėms, kai kuriuos ūkinius pastatus sutvarkė. Kažkada čia buvo Lietuvos bajoro Adolfo Sudavičiaus ūkis. Tačiau per laiką jis gerokai sunyko. Atitekęs jį nukaršinusiai Roberto mamai Onai Reginai ūkis jau šiais laikais patraukė ir Roberto dėmesį. Investavęs, o svarbiausia pats labai daug dirbdamas pasistatė naujus pastatus. Prie ūkio buvo kelių dešimčių hektarų žemės plotas, kurį Robertas dar nuomodamas išplėtė, kad galėtų išlaikyti didėjančią melžiamų karvių bandą.

Atvykę į Europos sertifikato įteikimą svečiai stebėjosi, kad tokio ūkio šeimininkas yra jauniausias rajone – vos trisdešimt trejų metų, o dirba ir mąsto kaip patyręs ūkininkas. Viskas sukurta jo rankomis. Takeliai, žolynai, kiemas, tvenkinys – tai Ilonos ir Roberto darbo vaisiai. Ilona ne visą laiką galėjo darbuotis, nes prieš dešimtmetį gimė dvynukai Romas ir Tomas, o prieš septynerius metus ir Karolina. Vaikams reikėjo mamos šilumos. Užtat Robertui nuo delnų nuospaudos nespėdavo išnykti.

– Tėvas neišmokė vogti, – juokiasi jis, – todėl viską reikėjo savo rankomis kurti.

Per dvylika bendro gyvenimo metų Ilona ir Robertas dar kartą pasitvirtino gyvenimo nuostatą: jei dirbsi – turėsi. Vienas šalpėniškis, kita – balsėniškė. Kaimo šeimose išaugę nesišvaisto prabanga, bet gyvena taupiai ir taupumo moko vaikus.

Antanas SAKALAUSKAS