Likimai
Černobylio komandiruotės palikimas – neįgalumas
Minint Černobylio atominės avarijos dvidešimtmetį balandžio pabaigoje rašėme apie šios kraupios tragedijos padarinius. Maždaug 90 rajono gyventojų buvo išvežta į radioaktyvią zoną įvairiems darbams. Keletas černobyliečių ar jų artimųjų kreipėsi į „Bangos“ redakciją norėdami priminti savo skaudžius likimus. Jų nuomone, nepakanka sukakčių minėjimų. Valstybė turi suteikti konkrečią paramą Černobylio avarijos likvidatoriams, praradusiems sveikatą.
Sulaikė darbo vietoje
“Dirbau vairuotoju, kai mane nutvėrė tiesiog darbo vietoje ir nieko neklausę išgrūdo į avariją, – liūdnai kalba Juozas Srėbalius iš Gargždų. – Prieš tai buvau sirgęs bronchitu, tačiau medikų komisija per penkias minutes nustatė, kad esu sveikas ir tinkamas vykti į Černobylį“.
Tenai, kaip prisimena Juozas, teko krauti į sunkvežimius žemes iš užkrėstos zonos, geležies gabalus ir viską, kas buvo užkrėsta radiacija. „Kai važiavome, sakė, kad dirbsime už 50 kilometrų nuo avarijos vietos, o kai atvykome, gyvenome vos už penkių kilometrų nuo rūkstančio elektrinės kamino. Visą laiką burnoje jautėme salstelėjusį skonį ir galvojome, kad tai dėl klimato pakeitimo. Tačiau tik po trijų mėnesių, kai mums reikėjo išvykti, pasakė, kad tai nuo radiacijos…“ – prisiminė J. Srėbalius.
Ištvėrė sunkią operaciją
Iš prigimties ramus, apsvarstantis kiekvieną žodį žmogus grįžęs pajuto, kad vėl atsinaujino bronchitas, burnoje pradėjo klibėti dantys. Baisiausia, pasak Juozo, kad gydytojai netruko nustatyti išeminę širdies ligą. „Nei senoliai, nei tėvai tuo nesirgo, niekada dėl širdies nesiskundžiau. Galvoju, daktarai suklydo. Deja, ne. Teko ištverti sunkią kraujagyslių keitimo operaciją…“ – sielvartavo gargždiškis.
Klausiu Juozo, ar nebuvo kilęs noras pabėgti iš to pragaro.
– Vyrai bėgo nesulaukę nustatyto trijų mėnesių termino zonoje, – prisimena Juozas. – Tačiau juos pagaudavo ir vėl grąžindavo į darbą. Gal po to juos net į karinį tribunolą nutempė?
Juozas sako, kad bandė slapstytis iki išvežant į Černobylį. Tačiau vieną gražią dieną patykojo kaip kokį nusikaltėlį.
Pastarasis Juozo gyvenimo dvidešimtmetis – liūdnas. Jis nesiryžo ieškoti žmonos, nes baiminosi, kad vaikai gali būti neįgalūs. „Skaičiuoju vasaras, pavasarius, kurie bėga labai greitai. Nežinau, kiek dar jų sutiksiu“, – viltingai svarsto Černobylio avarijos likvidavimo dalyvis.
Viršytas radiacinis fonas
Skaudžius prisiminimus iš Černobylio išgyvena ir gargždiškis Antanas Maslauskas. Baigęs mokslus ramiai dirbo Kretingos kilnojamoje specialiųjų darbų kolonoje, kai gavo šaukimą į buvusį karinį komisariatą. Pasakė, kad reikia žmogaus, išmanančio automechaniką.
– Tačiau, kai nuvežė į Černobylį, pasirodo, reikėjo kasti užkrėstą žemės sluoksnį ir gabenti į sąvartyną, – prisimena Antanas. – Žemė buvo itin radioaktyvi. Niekas nepasakė apie tai, tačiau vėliau sužinojome, kad radiacinis fonas visiškai šalia mūsų darbo siekė iki 16 tūkstančių mikrorentgenų, o normalus radiacinis fonas turėtų būti iki 20 mikrorentgenų.
Antanas Maslauskas gavo radiacijos tiek, kad šiandien yra nedarbingas. Jis, kaip ir Juozas Srėbalius, gauna vos 207 litų pensijos priedą dėl invalidumo, patirto likviduojant atominės elektrinės avariją.
Antano žmona Teresė, žinodama, kad vyras iki tol sirgo bronchitu, bandė apsaugoti vyrą nuo išvežimo į avarijos vietą. Tačiau niekas nekreipė jokio dėmesio. „Zdorov“ – buvo parašyta sveikatos tikrinimo lape. Užtat šiandien liga paūmėjo, prisidėjo kitos, žmogus visiškai nedarbingas. „Kaip apmaudu, – sako jis, – kad atsiranda žmonių, kurie ignoruoja mus, mano, kad mes ten savo noru, dėl naudos važiavome. Daug kas netiki, kad patyrėme ne tik brutualią fizinę prievartą, bet ir skaudžiausią dvasinį pasityčiojimą. Iškart tvyrojo melas ir tik paskui sužinojome, ką parsivežėme iš Černobylio“.
Nebeturi jėgų pykti
Antanas sako, kad su nuolaida gauna tik vaistus nuo bronchito, kuris išsivystė į bronchinę astmą. Kiti vaistai skiriami kaip ir kitiems ligoniams, be išskirtinių nuolaidų.
– Neturiu jėgų pykti, – sako Antanas Maslauskas. – Džiaugiuosi, kad išauginome iki avarijos gimusį sūnų Vidmantą. Mano pažįstami vaikų susilaukė jau grįžę iš Černobylio. Jų likimo jokie medikai negali prognozuoti.
Antanas Maslauskas sielojasi, kad apie Černobylio avariją sėkmingai tebeveši melas ir apgaulė. „Netgi sunku įvardinti tai kaip melą, jei beveik plikomis rankomis buvome verčiami dirbti darbus, kuriuos reikėjo dirbti su galinga antiradiacinės saugos apranga, – prisimena jis. – Ir tai kažin ar būtų garantija likti sveikam. O mes… Ką čia jau kalbėti, buvome pasiųsti į pragarą…“
Antanas SAKALAUSKAS
