Mūsų šviesuoliai
Didžios sielos Mokytojai
Vieną gražią, pavasariškai šiltą gegužės popietę į Vėžaičių kultūros namus rinkosi žmonės. Daugiausia – vyresnio amžiaus, žilo plauko, ne vienas jau lazdele pasiramsčiuodamas. Tai buvę mokytojų Jono ir Danutės Domicelės Sadauskų, Vėžaičių šviesuolių, mokiniai. Ir šiandien išsiskiriantys iš kitų savo amžiaus žmonių vidine inteligencija, požiūriu į buvimo šioje žemėje esmę, net laikysena ir nepriekaištinga išore. Kas pažinojo Sadauskus, pasakytų: gyvas Mokytojų išminties ir vertybių įsikūnijimas.
Susirinko žilagalviai į savo Mokytojų 100-mečio minėjimą su giliu, pagarbiu jausmu jiems. Tiek žodiniai atėjusiųjų, tiek rašytiniai buvusių mokinių – Pelagijos Šepikaitės-Sušinskienės, Antano Leketo ir Teresės Kniukštaitės-Vaičiulienės prisiminimai leidžia mums atkurti 1925-1948 metų laikotarpio šių Vėžaičių mokytojų paveikslus ir giliai suvoktą savo misiją.
“Sadauskis liuob sakyt“
Dar ir šiandien senieji vėžaitiškiai, kai nori pasakyti, ką nors išmintingo ar pamokyti kitą, sako: „Sadauskis lioub sakyt“, „Ons tep darė, ons tep mokė“.
Jonas Sadauskas buvo nevietinis, tačiau per 20 darbo ir gyvenimo metų paliko neišdildomą pėdsaką Vėžaičiuose ir jų žmonių gyvenime. Gimė jis 1906 m. birželio 21 d. Raseinių rajono Veliuonos miestelyje gausioje, šešių vaikų šeimoje. Į Vėžaičius atvyko 1925 metais, baigęs Kauno „Saulės“ mokytojų seminariją. Jaunas mokytojas buvo paskirtas Vėžaičių pradinės mokyklos vedėju.
Tada mokykla veikė grafo Volmerio kumetyne, o 1935 metais pastatyta nauja dviaukštė pradinė mokykla toje pačioje vietoje, kur dabar stovi Vėžaičių pagrindinė.
Sadauskų šeima – kaimo šviesulys
1931 metais Jonas Sadauskas susituokė su Antkopčio pradžios mokyklos mokytoja Danute Domicele Stancikaite, kuri po vestuvių persikėlė dirbti į Vėžaičius. Ši mokytojų šeima, netrukus susilaukusi trijų atžalų – dukros Aldonos, sūnų Aurimo ir Algio, ne tik atsidavė pedagoginiam darbui ir pelnė vienos pavyzdingiausiųjų Kretingos apskrityje mokyklos vardą, bet tapo Vėžaičių kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo ašimi, jo organizatoriais. Jonas Sadauskas organizavo Jaunųjų ūkininkų kursus, mokė jaunuolius agronomijos pagrindų, mokytoja Domicelė subūrė jaunųjų šeimininkių būrelį. Abu jie buvo Šaulių sąjungos nariai ir rengdavo kaimo jaunimui vakarėlius su meninėmis programomis. Savo prisiminimuose buvusi mokinė Pelagija Šepikaitė-Sušinskienė rašė, jog mokytojų patriotinis organizuojantis žodis buvo reikšmingas visai Vėžaičių apylinkei, kaimams, jų jaunuomenei. „Pamenu niūriais 1942-1943 vokiečių okupacijos metais mums, 4-5 jaunuoliams, Jonas Sadauskas kas mėnesį vieną vakarą skirdavo 1-2 valandas patriotiniams pokalbiams, aiškindavo esamos ir gresiančios kitos okupacijos pasekmes Lietuvai, ragindavo išlikti dorais Tėvynės sūnumis. Po tų pokalbių grįždavome pakylėti, jausdami asmeninę atsakomybę už Lietuvos ateitį“, – patvirtina anksčiau pasakytus žodžius ir buvęs mokinys gargždiškis Antanas Leketas.
Mokytojai Sadauskai buvo pasišventę šviečiamajai veiklai, joje matė savo misiją. Kita vertus, ir išsilavinęs žmogus tuo metu buvo itin gerbiamas ir vertinamas. Sadauskų šeimos ūkinius reikalus tvarkė mokytojo brolis Aleksas, o šeimininkauti padėjo Gargžduose dabar gyvenanti Magdutė Norkutė. Jų sodyba prie Skinijos kranto buvo gražiai prižiūrima, jų buitis, gyvenimo būdas buvo tapęs gyvu pavyzdžiu aplinkiniams.
Augino Lietuvos atžalyną
Antanas Leketas, kuriam Vėžaičių pradžios mokykloje teko mokytis 1932-1936 metais, prisimena įvairiapusę savo pirmojo mokytojo asmenybę: jo gebėjimą perteikti žinias ne tik suprantamai, įdomiai, bet ir susieti jas su praktiniu pritaikymu gyvenime. Berniukams itin patikdavo darbelių pamokos, kuriose išmokdavo pasidaryti inkilą, lentynėles su ornamentais, susimeistrauti mokyklinę kuprinę, ištekinti žvakidę, įrišti knygą ir kt.
Pelagija Šepikaitė-Sušinskienė labai vaizdžiai aprašo patirtus įspūdžius iš iškylų į gretimus kaimus, kaimynines Lapių, Stirbių mokyklas, iš susitikimo su Gargždų žydų mokyklos mokiniais. Tuo metu buvo įprasta įvairiais būdais pašiepti žydus. Mokytojas Jonas Sadauskas, anot Antano Leketo, gujo iš vaikų sąmonės kaimiškąjį antisemitizmą ir mokė bendravimo su kitomis tautybėmis kultūros, aiškino, kaip žydai pasitarnavo Lietuvai vystant jos amatus, prekybą ir pramonę. Žydaitės Rachilės išgelbėjimas nuo sušaudymo, jos globa iki pat pilnametystės, grėsęs visai Sadauskų šeimai sunaikinimu, buvo ne žodinė, bet pati tikroji mokytojų žmogiškumo pamoka visiems kitiems.
Ypač daug dėmesio Jonas Sadauskas skyrė patriotiniam ugdymui, pats domėjosi Vėžaičių ir jų apylinkių istorija, rinko medžiagą apie Vėžaičių dvarą, jo buvusius ponus. Mokytojas stengėsi plėsti savo mokinių akiratį, rengė ekskursijas į Nidą ir Juodkrantę, laikinąją sostinę Kauną, kur kiekviena lankoma vieta – Istorijos muziejus, pilies griuvėsiai, Vytauto bažnyčia, Maironio kapas ar Karo muziejaus sodelis buvo gerai apmąstyta, o jos svarba jausmingai perteikiama mokiniams.
Mokytojas įdiegė tuomet naują mokyklos kooperacijos su verslo ir prekybos įmonėmis idėją. Jos rėmė mokyklą iš savo pelno ir taip padėdavo neturtingiems kaimo vaikams pamatyti daugiau nei Vėžaičius ir jų apylinkes, pradžiuginti kelionėje „kvapniu pyragu, užteptu sviestu“. Tuo pat metu mokytojas ugdė ir pačių mokinių taupumą.
Vėžaičių ponia
Danutė Domicelė Sadauskienė buvo ne tik puiki mokytoja, bet ir savo vyro bendražygė bei pagalbininkė. Vėžaitiškių atmintyje ji išliko inteligentiška, labai graži moteris, visų vadinama ponia. Šis žodis skambėjo ir tebeskamba ne ironiškai, o labai pagarbiai.
„Mokytojos kostiumėlis buvo rausvas su taškeliais, – toks pirmasis stiprus įspūdis liko tuomet mergaitei, mamos atvestai į pirmąją klasę Teresei Kniukštaitei-Vaičiulienei. – Ji visada buvo gražiai susišukavusi, elegantiška ir labai gera“.
Jos elegancija darė įspūdį visiems, ją pažinojusiems.Vėžaičių kultūros namų direktorė Alma Slušnytė prisimena, kaip mokytoja, net sulaukusi senatvės, pirmąją lysvėje nuskintą braškę dėdavo ne į burną, o ant veido, žinojo kitų augalų gydomąją galią. D. Sadauskienė buvo ne tik tuometės jaunosios kartos, bet ir vėlesnės šeimininkiškumo mokytoja. Vėžaitiškės moterys ir dabar dar kepa pyragus pagal jos receptą, prisimena jos patarimus, kaip padengti ir serviruoti stalą, kaip dera elgtis prie jo.
Vėžaitiškis Stasys Dirgėla, taip pat buvęs mokinys, iki šiol prisimena vieną, regis, nereikšmingą savo poelgį. „Ėjome būreliu. Pamačiau nukritusį šapelį ir pasilenkiau jį pakelti. Pats nustebau, kiek dėmesio tam paskyrė mano mokytoja. Prieš visą klasę buvau pagarbintas, o visi kiti pamokyti niekada nepraeiti pro šiukšlę, nenuspirti jos į pašalę“. Tad ar gali būti nuostabu, kad Sadauskų mokinių sodybos buvo ir tebėra pavyzdys kitiems?
Okupantų išskirti
Tačiau šiai iš pažiūros gležnai moteriai teko pakelti labai sunkią dalią ir tapti ne tik moteriškumo, bet ir dvasinės stiprybės pavyzdžiu. 1944 metų rudenį baigėsi vokiečių okupacija, tačiau artėjo sovietinė armija. Bėgo vėžaitiškiai ir mokytojų šeimą agitavo, nes buvo įsitikinę: „Rusai jus sunaikins“. Tačiau Jonas Sadauskas atsakydavo, jog Lietuva – jo žemė, o blogo joje niekam nedaręs.
Deja, skaudžiai apsiriko. 1945 metų vasario 4 d. mokytojas Jonas Sadauskas, rogėmis važiavęs kartu su agronomu, buvo iš jų išsodintas ir areštuotas. Enkavedistai nuvežė į Veiviržėnų daboklę. Mokytoja D. Sadauskienė, sužinojusi apie vyro suėmimą, nuvažiavo į Veiviržėnus, kur jai pavyko labai trumpai su juo susitikti. Tačiau netrukus suimtieji buvo pėsčiomis išvaryti į Tauragę, ten ilgai baisiomis sąlygomis kalinti. Paskutinįjį kartą mokytoja savo vyrą matė Šilutės kalėjime.
Iš rūsių, kuriuose iki teismo buvo laikomi suimtieji, vienai su trimis vaikais likusiai žmonai buvo perduodami laiškeliai, rašyti ant rūkomojo popieriaus, laikraščių skiaučių. Juose – neviltis, žeidžianti neteisybė ir karts nuo karto prasižiebianti viltis dar būti kartu, dar matyti savo augančius vaikus, džiaugtis gražiu šeimyniniu gyvenimu.
Tie laiškai, dabar saugomi Vėžaičių kultūros namų direktorės A. Slušnytės, gali būti tikrojo vyriškumo pavyzdžiai. Mokytojas, pats kęsdamas dvasines ir fizines kančias, nenustoja rūpintis vaikais, namais ir vis paragina žmoną save kiek įmanoma patausoti. Vyresniesiems Aldonai ir Aurimui vis tėviškai primena padėti kuo daugiau mamai, kad ji nenusilptų, pataria pasisodinti braškių, pasirūpinti bitėmis, sodu ir kitu ūkiu. Ir kiekviename laiškelyje prašymas – bent kokios žinelės, nes nieko nežinoti apie savo brangiausius žmones yra pati didžiausia kančia.
Skaudžios netektys
Tačiau po beveik dvejų metų tardymų ir „kaltės“ ieškojimų Tauragėje bei Šilutėje 1946 m. gruodžio 18 d. Jonas Sadauskas buvo nuteistas pagal Rusijos FSR Baudžiamojo kodekso 58-10 straipsnį 5 metams su ištrėmimu. Mokytojas atsidūrė Karagandos srityje, Dolinkos rajone, Karalage lageryje. Sąlygos buvo baisios ir žmonės čia krito kaip lapai. Neilgai atlaikė ir Jonas Sadauskas. 1948 metų kovo mėnesį jis mirė. Vėžaitiškė mokslininkė Adelė Plesevičienė, kuri su vyru Algirdu dažnai lankydavo D. Sadauskienę, prisimena, jog jiems apie vyro mirtį yra sakiusi: “Užmušė Stalino maiše“.
Vyro mirtis buvo didžiųjų D. Sadauskienės praradimų pradžia. Į „liaudies priešo žmoną“ pradėta žiūrėti nepatikliai. Pajutusi pavojų, moteris ėmė keisti gyvenamąją vietą. Paliko Vėžaičius ir daugelį metų dirbo tai vienoje, tai kitoje gimtojo Tauragės rajono mokykloje.
Apie tėvo mirtį sužinojusi vyriausioji dukra Aldutė, tada jau dirbusi Vėžaičių pradinės mokyklos mokytoja, tapo partizanų ryšininke. „Vietoj tėtės kovosiu aš, vyriausia“, – toks buvo jos sprendimas. Tačiau jau netrukus buvo įskųsta ir jai teko slėptis. Motina dėl to buvo tardoma, patyrė tikrą enkavedistų įsiūtį. Kaip rašo T. Vaičiulienė, 1949 metų birželio 4-ąją Kulių valsčiaus Palioniškės miške čekistai apsupo grupę partizanų, tarp kurių buvo ir mokytoja Aldona Sadauskaitė. Sunkiai sužeistą ją parvežė į Plungės ligoninę, kur ji, neatgavusi sąmonės, mirė. Jai nebuvo nė 17 metų… Motinai neliko net kapo – nei vyro, nei dukros. Tačiau, kaip prisimena T. Vaičiulienė, ir begalinėje kančioje mokytoja nepalūžo: „Jos gyvenimo istorija rodo, kaip dera priimti likimo mestus iššūkius. Tai tikro Mokytojo pozicija“.
Sugrįžimas
Į savo namelį prie Skinijos netoli Vėžaičių Danutė Domicelė Sadauskienė grįžo tik sovietmečio „atšilimo“ laikais. Vėžaitiškiai ir aplinkinių kaimų žmonės savo mokytoją sutiko šiltai ir gražiai. Lankydavo ne tik kaimynai, bet ir kolegos iš Vėžaičių,Gargždų ir kitų vietovių, jos namų durys buvo atviros visiems, kuriems rūpėjo bent mažiausias kultūros daigelis. 1986 metų gegužės 7 d. Vėžaičių filialo mažojoje salėje buvo surengtas vakaras-portretas mokytojos 80-mečio proga. O jau netrukus, vos už poros metų mokytoja džiaugėsi Atgimimu, stengėsi visur dalyvauti ir pagal išgales prisidėti.
Vienas šviesiausių Vėžaičių žmonių, mokslininkas, jau a.a. Algirdas Plesevičius, kuris su žmona Adele artimai bendravo ir kiekvieną Motinos dieną eidavo pasveikinti Danutės Domicelės Sadauskienės, su ja pabūti valandėlę kitą, 1994 metų birželio 14 d. išlydint ją į Amžinojo poilsio vietą, rašė: „Negailėjo gyvenimas šios gležnutės moters, bet retas matė jos skruostais riedančią ašarą. Nekeikė ji savo dalios, o didvyriškai sutiko likimo smūgius ir dažnai šluostė ašaras nuo kitų skruostų. Kiekvienam sutiktam gyvenimo kelyje ji surado švelnų, padrąsinantį žodį (…) Jos kilnus paveikslas, entuziazmas ilgai gyvens mūsų atmintyje“.
Danutė Domicelė Sadauskienė amžino poilsio atgulė šalia ligos pakirsto sūnaus Aurimo Vėžaičių kapinėse.
Irena KASPERAVIČIENĖ
