Emigracija

Amerika – Pažadėtoji žemė?

Apie mokytojus, inžinierius, gydytojus, architektus, kurie visam laikui išvyksta ieškoti laimės svetur, pasakoja ketvertą metų Anglijoje ir šešerius Amerikoje gyvenusi buvusi doviliškė Inga Čeledinaitė. Apie ją rašėme ”Bangos” 2005 m. spalio 29 d. numeryje. JAV Immaculata universitete ji baigė psichologijos studijas ir apgynė diplominį darbą apie emigrantų galimybes įsitvirtinti svetimoje šalyje, jų likimus ir problemas.

Inga apsisprendė grįžti į gimtinę. Ji gavo puikų darbą Vilniuje ir jame įsitvirtino. Paprašyta pasidalinti su ”Bangos” skaitytojais įgyta patirtimi, ji mielai sutiko ir atsiuntė kai kurias mintis iš savo diplominio darbo.

Gero gyvenimo samprata

Kas yra emigrantas? Žodynai apibūdina emigrantą kaip žmogų, kuris atvyksta į kitą šalį ieškodamas geresnio gyvenimo. Jei geresnis gyvenimas suvokiamas kaip gardesnis kąsnis, gražesnis drabužis, naujesnė mašina, didesnis namas, saugesnė vaikų ateitis – tai dažnai įgyvendinamas dalykas. Tačiau jei gyvenimo pilnatvei reikia ir profesinės veiklos tęstinumo (kuri, beje, svarbi išlaikant aplinkinių pagarbą bei pagarbą sau pačiam), svetimoje šalyje pasiekti gali būti nelengva. Tiesa, mokantys bent kokį amatą (kepėjo, siuvėjo, mašinų remontininko ir pan.) paprastai lengvai randa darbą pagal specialybę.

Karjerą tęsia nedaugelis

Norint pritapti prie kitokio gyvenimo būdo, naujos šalies papročių, reikia daug energijos ir laiko. Jauniems žmonėms ar sukūrusiems šeimą su tos šalies piliečiu adaptuotis lengviau ir tai pavyksta greičiau, nei tiems, kurie atvyko su šeima. Ar pavyks tęsti profesinę karjerą svečioje šalyje, priklauso nuo jos kalbos mokėjimo, amžiaus ir darbo kvalifikacijos.

Daugeliui žmonių, kuriems sunku pragyventi savo šalyje, Amerika atrodo kaip Pažadėtoji žemė. Savame krašte jie ateities nemato. Manau, kad dauguma lietuvių atvyksta į Ameriką su panašiomis viltimis ir patirtimi. Susikurti materialinę bazę, atvykus į JAV, pavyksta gana greitai – per kelerius metus, tačiau tęsti savo profesinį gyvenimą pasiseka nedaugeliui. Patyrę emigranto dalią, dauguma supranta, kad su profesine karjera teks atsisveikinti galbūt visam laikui. Lietuvoje jie buvo mokytojai, inžinieriai, architektai, bet Amerikoje jie dirba valytojais, statybų darbininkais, sodų, aplinkos prižiūrėtojais…

Kliūtis – kalba

Anglų kalba dabartinis jaunimas kalba laisvai. Bet dauguma trisdešimtmečių, o ypač vyresni turi šiokį tokį anglų kalbos suvokimą, bet laisvai ja bendrauti negali.

Tokio amžiaus lietuviai, atvykę į Ameriką, turimą anglų kalbos žodyną išplečia, kad galėtų susikalbėti. Tačiau pasiekti kalbos lygį, reikalingą profesinei karjerai, reikia žymiai daugiau laiko ir energijos, negu naujasis emigrantas gali sau leisti. Pagrindinis atvykėlio tikslas yra prasigyventi ir aprūpinti vaikus. Jie dirba sunkų fizinį darbą neskaičiuodami valandų. Po tokios darbo dienos dauguma neturi sveikatos studijuoti ar laiko eiti į kalbos kursus. Turėdami laisvą minutę jie stengiasi praleisti su vaikais ar pabendrauti su tautiečiais.

Gyvena tarp emigrantų

Gyvendami uždarame emigrantų rate jie negali pagerinti savo anglų kalbos žinias. Dažniausiai atvykėliai apsigyvena lietuvių ir slavų bendruomenėse. Jie dirba su lietuviais ir slavais, lankosi lietuvių parapijose, perka maistą rusų ar lenkų parduotuvėse ir praleidžia laisvalaikį su draugais iš Lietuvos, Rusijos, Lenkijos….

Įdomu, kad tie lietuviai, kurių anglų kalba yra visai nebloga, nedrįsta ja kalbėti. Tai gali tapti barjeru siekiant geresnio darbo ir pavojumi prarasti pasitikėjimą savo profesiniais gebėjimais.

Kalbėjausi su Daiva, muzikos mokytoja iš Vilniaus, kuri, prieš dvidešimt metų ištekėjusi už Amerikos lietuvio, atvyko į JAV. Per metus pramokusi kalbą, gavo fortepijono mokytojos darbą muzikos mokykloje. Daiva prisimena, kad ji labai gėdijosi kalbėti angliškai, nes jos anglų kalba nebuvo labai gera. Ji net galvojo, kad mokinių tėvai ieškosis kitos, geriau angliškai kalbančios mokytojos. Žinoma, taip neatsitiko. Kai po kelerių metų ji paklausė vieno iš tėvų, kaip galėjo pakęsti jos anglų kalbą, išgirdo, kad jiems buvę linksma jos klausytis!

Kompleksai ir laiko stoka

Žmogui, nelabai pasitikinčiam savo kalbos gebėjimais, lengviau yra paprašyti, kad kas nors kitas pakalbėtų už jį, nei bandyti pačiam. Tikras pažeminimas, kai suaugusiam reikia kartoti keletą kartų tą patį, kol kas nors jį supranta. Todėl labai dažnai vaikai (jie išmoksta kalbą ir susiorientuoja aplinkoje labai greitai) vertėjauja tėvams, kalba telefonu, tvarko reikalus, taip… užkirsdami kelią tobulėti tėvams. Pavyzdžiui, Andrius, Kaune dirbęs mokytoju, per dešimtį metų JAV įkūręs savo statybos firmą, neblogame rajone nusipirkęs namą, gražiai ir skoningai jį įsirengęs, važinėjantis nauja prabangia mašina, iki šiol neturėjo laiko išmokti anglų kalbos. Jis man guodėsi, kad kaimynų amerikiečių kalbinamas ir kviečiamas į svečius neina, nes su jais nesusikalba. Andrius tikisi, kad netolimoje ateityje atsiras laiko kalbos kursams.

Moterims tenka apsispręsti

Kita kliūtis įsitvirtinti svečioje šalyje – amžius. Audronė, 44 metų architektė iš Vilniaus, atvykusi į Ameriką prieš aštuonerius metus, puikiai kalbanti angliškai, pastebi, kad jos bendraamžiai amerikiečiai pradėjo savo karjerą prieš penkiolika dvidešimt metų. “Jie jau sukaupė nemažai patyrimo ir profesinių pasiekimų. O aš turiu pradėti nuo nulio“, – sako Audronė, kuri po nesėkmingų bandymų dirbti architektų agentūrose jau kelinti metai užsiima namų valymu. Kalbėjausi ne su vienu žmogumi, kuris teigė, kad būtų daugiau galimybių susirasti geresnį ir įdomesnį darbą, jei būtų jaunesni.

Moterims iškyla dar viena problema – jos turi nuspręsti, kas svarbiau: karjera ar vaikai? Deja, moteriai, apsisprendusiai gimdyti ir auginti vaiką, karjeros galimybės taip pat atsitolina. Taip atsitiko ir Jolantai, gydytojai pediatrei iš Panevėžio, kuri, ištekėjusi už Amerikos lietuvio, per pirmuosius kelis vedybinio gyvenimo metus išmoko kalbą, persikvalifikavo į slaugytojas, bet tolimesnius metus pašventė vaikams ir jų auklėjimui. Praėjus keturiolikai metų, ji turi gražią šeimą ir… nostalgiškus prisimimus apie savo gydytojos darbą poliklinikoje ir ligoninėje.

Reikalauja darbo patirties

Lietuvos aukštosios mokyklos paruošia neblogus specialistus, tačiau jų žinios ir patyrimas dažnai neatitinka Amerikos darbo rinkos poreikių. Nors kai kuriems specialistams tereikia išlaikyti egzaminus, kad gautų darbo leidimą (licenciją), tai nėra labai lengva emigrantui, kurio finansai riboti, o anglų kalbos žinios – tik patenkinamos.

Technologinės pažangos tarp Amerikos ir Lietuvos skirtumai gali taip pat apriboti lietuvio specialisto darbo pasirinkimo galimybes. Žinoma, amerikietiškose mokymo įstaigose vyksta profesinio kėlimo kursai, kur galima gauti reikiamą kvalifikaciją. Bet tam irgi reikia laiko, kalbos žinių, finansų, kuriuos naujasis emigrantas įsigis ne iš karto. Net jei ir kalba, ir profesinė kvalifikacija atitinka keliamus reikalavimus, norimo darbo gali negauti dėl patyrimo stokos (reikalaujama darbo patirties Amerikoje). Tai kai ką gali tikrai nuvesti į neviltį…

Aukojasi dėl vaikų

Tačiau žmonės suranda būdų save realizuoti. Pažįstu Astą, kuri duoną užsidirba valydama namus, bet savo, muzikės, pašaukimą patenkina vadovaudama vietiniam lietuvių chorui, padėdama organizuoti renginius ir grodama mažame kameriniame emigrantų orkestrėlyje. Artimiausiu metu ji svajoja įkurti ir lietuvišką kapelą.

Dauguma emigrantų lietuvių ieško Amerikoje naujų galimybių. Nedaugelis iš jų bando siekti profesinių aukštumų. Nemokėdami kalbos, neturėdami reikiamų kvalifikacijų ir darbo patirties pagal amerikiečių standartus bei jausdami atsakomybę už šeimos išlaikymą, apriboja savo profesinę karjerą. Daugelis su liūdesiu atsisako savo profesinių ambicijų dėl to, kad galėtų pasiekti pagrindinį atvykimo į Ameriką tikslą. Šis tikslas – užtikrinti savo vaikų ateitį ir sėkmę ten, kur jiems patiems nepavyko pasiekti.

Inga ČELEDINAITĖ