Laimė ūkininkui – ne milijonas, bet dvasinė ramybė
Augalininkystės ekologinį ūkį puoselėjantis Tadas Mockus praėjusį rudenį iš savo auginamų pluoštinių kanapių sėklų pradėjo spausti aliejų. Rūpesčių padaugėjo, bet atsirado galimybė stabilizuoti pajamas. Už naujovių paieškas ir jų diegimą šiam ūkininkui Klaipėdos rajono tradiciniame konkurse „Metų ūkis 2020“ buvo pripažinta antroji vieta, o prieš kelerius metus – trečioji. Tačiau svarbiausia jam ne pasiekimai, ne didžiuliai pinigai, o dvasinė ramybė.
Velkasi skola
Uostamiestyje užaugęs T. Mockus Klaipėdos universitete baigė laivų inžinerijos mokslus, turėjo neblogai apmokamą darbą, bet pasuko į žemės ūkį. „Nugalėjo protėvių šauksmas – mano bočiai, kilimo nuo Kryžkalnio, buvo ūkininkai, tačiau sovietmečiu jų žemę nacionalizavo ir ištrėmė į Sibirą. Atkūrus nepriklausomybę tėtis pasiryžo tęsti ūkininkavimo tradiciją, tuo užkrėsdamas mane“, – atskleidė T. Mockus.
15 metų ūkininkavimo patirtį turintis pašnekovas prasitarė, jog ūkininko gyvenimas banguotas. Antkopčio kaime, Vėžaičių seniūnijoje, jis puoselėja augalininkystės ekologinį ūkį. „Pagrindinės kultūros, kurias auginu – kviečiai, avižos ir žirniai, dėl sėjomainos, dirvos struktūrai gerinti – dobilai, auginu ir pluoštines kanapes, – dėstė ūkininkas. – Mano ūkis kasmet sertifikuojamas, tik išgyventi iš grūdininkystės – sudėtinga. Reikia mokėti algą darbuotojui, mokesčius už žemės nuomą, o kas lieka šeimai? Žmona pastaruoju metu vaiko auginimo atostogose: sūnui – dveji metai, o dukra – dešimtmetė“.
T. Mockus deklaravęs 250 ha dirbamos žemės, iš jų 80 ha nuosavos. Jis turi įsipareigojimų bankui – reikėjo pirkti techniką. „Pastarieji metai labai sunkūs, nepalankūs žemdirbystei – anksčiau merkė lietūs, o paskutiniaisiais išbando sausra, – apgailestavo ūkininkas. – Kai aną vasarą sausra buvo paskelbta stichine nelaime, valdžia žadėjo kompensuoti žalą, tačiau mano ūkis į tą laimingųjų sąrašą nepateko, ir iki šiol velkasi 50 tūkst. eurų skola, iš kurios niekaip negaliu išsikapstyti. Man tai didžiuliai pinigai – negaliu tiek sukaupti“.
Sprendimas – spausti aliejų
Pasak T. Mockaus, Europoje perkami ekologiški grūdai, bet apgailestavo, jog tai naudinga užsienio ūkininkams, kurie jais šeria savo gyvulius. „Jie uždirba iš mūsų“, – šyptelėjo pašnekovas.
Sunkūs metai privertė ūkininką mąstyti, ką daryti. „Blogiausia, kas gali nutikti – grįšiu į „valdišką“ darbą“, – prasitarė T. Mockus.
Jau 3 metus jis augina 15 ha pluoštinių kanapių, kurių sėklas iš pradžių pardavė, bet suprato, kad didesnė pridėtinė vertė būtų jas pačiam perdirbant. Taigi nusprendė spausti aliejų ir parduoti. Projekto įgyvendinimas truko metus. „Daug vargo patyriau, kol susitvarkiau dokumentus: valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimai – Damoklo kardas pradedančiam smulkiajam verslininkui, – dalijosi patirtimi pašnekovas. – Kokie pertekliniai reikalavimai – mažytei įmonėlei reikalingi patalpų brėžiniai, atskiras įėjimas įnešti sėklą ir išnešti išspaustą aliejų, kuris yra buteliuose. Tik atkakliausi gali ryžtis pradėti verslą. Mane kartais apimdavo neviltis“. Jis dėkingas savo žmonai Aurelijai už pagalbą, Klaipėdos valstybinei kolegijai, padėjusiai sutvarkyti dokumentus – už tai ūkininkas studentus supažindino, kaip senovėje grūdus malė girnomis, kaip vyksta maisto grandinė – iš ūkininko lauko produkcija patenka ant prekystalio.
Pirkėjų paieškos
Praėjusį rudenį T. Mockus aliejaus gamybą įteisino. Savo mažame ceche Antkopčio kaime dirba vieną dieną per savaitę, išspaudžia 20 litrų kanapių sėklų aliejaus. „To užtektų, kad per mėnesį uždirbčiau tūkstantį eurų – turėčiau pastovias pajamas. Galėčiau dirbti ir naktį, jeigu tai pagerintų finansinę ir psichologinę būklę. Spaudžiu mažą kiekį, kad aliejus būtų šviežias: jo galiojimo laikas – pusmetis, vėliau apkarsta, – dėstė ūkininkas. – Bėda, kad sunku rasti pirkėją – trukdė pandemija. Feisbuko paskyroje, per draugus ir pažįstamus reklamavau šį savo gaminį. Bet labai sudėtinga: pirkėjai teiraujasi, kokiame prekybos centre gali įsigyti mano aliejaus. Aš gi nenoriu, kad jų savininkai turtėtų iš manęs. Ieškosiu mažų parduotuvėlių, kad realizuočiau savo produktą. Baigsis javapjūtė ir pradėsiu ieškoti pardavimo rinkos“.
T. Mockus kalbėjo, jog ekologiškai auginamų kanapių sėklų derlius menkas – 200 – 300 kg/ha. Jis planuoja ateityje naudoti ekologiškas priemones derlingumui didinti, kad prikultų apie toną iš hektaro. Iš savo užaugintų kanapių jis tik aliejų spaudžia, nes džiovinti lapus arbatai reikia naujų technologijų.
Ūkininkas taip pat ruošiasi nedideliais kiekiais malti savo ekologiškai užaugintus rugius ir kviečius, gaminti avižinius dribsnius.
Draugų palaikymas – svarbus
Ankopčio kaime, prie pastato, kur yra T. Mockaus įkūręs darbo vieta, už tvoros ganosi gražuolių rausvaplaukių danielių banda. Išvydę savo šeimininką drąsiausi su įspūdingu vedliu Lordu traukia artyn, kad gautų obuolį ar kitą skanėstą. Prieš 4 metus įsigijęs pirmuosius danielius jau turi 20 augintinių bandą. „Esu medžiotojas, myliu gamtą, todėl auginu šiuos mielus gyvūnus, bet neturiu laiko jais grožėtis, – prisipažino ūkininkas. – Šeriu juos savo užaugintomis ekologiškomis avižomis. Per sausrą kenčia ir laukiniai gyvūnai – nenoriai ėda“.
T. Mockus prieš dešimtmetį pirmą kartą dalyvavo tradiciniame rajono konkurse „Metų ūkis“. 2016 m. jis pelnė trečiąją vietą, o pastaraisiais – antrąją. Ir tik žingsnis iki laureato. „Iki laimės man trūksta ne pirmosios vietos, ne milijono, o vidinės ramybės, – nuoširdžiai prisipažino ūkininkas. – Pasiekti ją reikia esant tiek pinigų, kiek gali uždirbti. Viskas turi stabilizuotis. Galbūt mažinsiu dirbamos žemės hektarus. Draugai mane palaiko, kad aš ekologiškai ūkininkauju, todėl ir ateityje gaminsiu ekologiškus produktus“.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
