Vaitelėškė keravuo tievėškė ėr brongiu žmuoniu atmėnėma
„Veiz žmuogus, kad pri anuo dōru padiets kėbėrs so miešlu. Pasėruoda, kaimīns padiejė. Vāks klaus tieva, kon tas reišk. „Vakalieli, išplauk ton kėbėra, pridiek vuobolu ėr nunešk tam kaimīnou“, – sāka tievs. „Diel kuo aš toru nēštė vuobolus, je ons mums miešla ātnešė?“ – stēbas sūnus. „Žėna kon: kuožnus dalėjamies tou, kou toram“, – paaiškėna tievs. Esam kaimīna ėr nuoram kaimīnėška bėndrautė. Mes so jomis dalėjamies liaudėška žemaitėška daina, šuokes ėr žaidėmas“, – smage papuorėna folkluora ansambli „Kvėitīs“ iš Kvėitėniu vaduovė Regina Jokubaitītė.
Tėi, katrėi Vaitelius gėmė, auga, kuokem pasvietie bebūtu, kieli nomėi ėr ožsėmerkė atras. Bet prašalaitis, iš Kretinguos pasokės ī Gargždus, natorietu dėdėle liektė: kels nier tėisus kāp stīga. Ons vingiouts kāp mūsa ōpės, kāp žmuogaus gīvenėms, bet mosiet diel tuo ėr gražus. Važioujint atsėlēdus, Juokūbava bažnīčės buokšts išnėrs iš tuola, bet sostuotė rēktum artiau – pri bōvosi Lietovuos prezidėnta Aleksandra Stulginski atmėnėma žīmonti akmėns. O tumet tėstė keliuonė. Sāka, prezidėnts arkles kinkītu vežėmu iš Juokūbava atvažioudavės ī Vaitelius. Petruonēlės ėr Stanisluova Daknevičiu suodībuo ons būdava laukiams svetīs. Gimtu vėitu istuorėjė šėndėina bīluo Daknevičiu anūkė vaitelėškė Vida Pilipavičienė, keravuojonti sāva tievu, senēliu, pruoseneliu atmėnėma, ketvėrta karta pakvėitosi vaitelėškius ėr svetius ī Lėipu žīdiejėma švėntė.
Relikvėjuom – muziejus
„Vaikīstie gėrdiedavau pasakuojėmus, kad mōna senēliu ėr tievu suodībuo, katra pastatīta 1905 metas, vėišiedava pats Lietovuos prezidėnts Aleksandrus Stulginskis. Gaspadėnės nu pat rīta ruošdavosės ištaigingus pėitus. Geruojuo truobuo anus patėikdava par longieli iš vėrtove. Senuojė suodibuo vėskas tabie kāp anumet. Iš tū laiku išlėka ėr šimtamietis souls“, – prisėmėnėmu siūlus šīpsuodamuos vīniuojė V. Pilipavičienė, juntonti, kad ana lėmta keravuotė ėr vės pakorstītė prisėmėnėmu ōgni. Ka priš trejus metus sosėpažėnau so Vida, ana nadrōse svajuojė šalėp senuosės suodības, katruo ožauga kartu so seserim ėr bruoles, pastatītė muzieju, koriam būtu sauguoms ėr diedės Stāsi Daknevičiaus, Rainiu konkėni, atmėnėms. Šėndėin pradė šeimuos muziejou jau īr. Sāva liešuom bōvosi Daknevičiūtė anon pastatītė nuorietu iki kėta lėipa, ka vaitelėškius ėr vėsus nuorintius pakvėis jau ī pėnkta Lėipu žīdiejėma švėntė. „Kraitėnė skrīnė, šimtamete luova ėr souls, senieli druožėnietė nuotrauku riemele, altuorēlis, 1800 m. maldaknīgė… – šeimuos relikvėjės vardėjė Vida so tuokė meilė, tarsi gluostītu kuožna šėrde brongi daiktieli. – Nadėdėlis bus tas muziejēlis, kad tik vėskas tėlptu. Toru anam senus longus iš tievu ėr senieliu suodības, istatīčiau ėr senas doris, pro korės ėr prezidėnts, ėr konėga žėngdava.“
Sāva gėmėnies nuotraukas Vida tēka rinktė ėr iš svetėmu žmuoniu, katrėi ėrgi duomas istuorėjė. Ė je dar tuokium rastomes, katrėi tor vaitelėškius ūkėninkus Daknevičius primėnontiu dokumėntu ar nuotrauku, Vida būtum devintam dongou, je galietu pamatītė ėr pačiopėnietė. Senielis Stanisluovs Daknevičius, pasėtorintis ūkėninks, valdės 40 so vėršum hektāru žēmės, Gargždu valsčiaus valdības narīs, patriots, rinkės senienas, retas knīgas, kolekciounāvės akmėnis. „Esu gėrdiejosi istuorėjė, kad po senieli mėrtėis 1953 metas ī suodība atvažiāvė žmuonis prisėstātė esontīs iš Kauna kāra muziejaus ėr išsėvežė sunkvežėmiu senieli daiktu. Kor anėi atsėdūrė, nieks nažėna“, – ėr dabar pražōvosiu relikvėju gailas V. Pilipavičienė, katra tumet nabōva ni gėmosi.
Aliejė men senus laikus
Laime, na vėskon, kon žmuogus ožgīven, sokor, keravuo par sāva omžiu, gali sokrautė ėr išvežtė. Žmuoniu atmintie lėikt prisėmėnėma, o senieli Stanisluova suodinta lėipu aliejė, tėis katra arklius pristabdīdava prezidėnts A. Stulginskis ėr ī anon pasōkdava iš Kretinguos kieli, išlėka iki šiū dėinu, kāp ėr šalėp šlamontis kelė šimtamete ōžuola. „Seneliou tėka druožėnietė, prižiūrietė suodna, skiepītė medelius. Kuožna pavāsari ons nubaltindava sāva lėipu kamienus ėr pri anū priglausta akmėnōka. Dabar ton darau aš“, – pasakuojė Vida, vesdama aliejė, katra ana dėkte brongi. Diel tuo kuožna audru ar žmuogaus nulaužta šaka anon skausminga žeid.
Po teisībe bōva laiks, ka vaitelėškė muokėnuos Klaipieduo, gīvena Vėlniou, paskum – Ruokėškė, bet pruotieviu dvasė, kāp Vida sāka, šaukė sogrīžtė nomėi. O ka sogrīža, soprāta, kad nikor iš čia daugiau kuojės nakels: čia vėskas sāva, tėkra, tievu ėr senēliu nutakouta. Tumet jausma gimtims nomams, žeme pradiejė lėitėis eiliem. Anuom ėr ōžuolus, ėr lėipas apdainiava, bet Vida dar labiau nuoriejuos lėipas pagarbintė ėr ana sogalvuojė Lėipu žīdiejėma švėntė.
Ana so vīru Ruobertu ruošas iš onksta: jok rēk nupjautė žuolė na tik suodībuo, bet ėr sāva ronkuom sotvarkītam parkė, katram sāva liešuom pastātė scēna atlėkiejams, o svetems – soulu, stalu po stuogu someistrāva, kad švėntės ni lītus nasogadintu. Kuožna mēta ta vėita gražie. „Nuoru, kad mūsa vāka Kristijuons, Aušra ėr Karuolis išsauguotu gėmėnies atmėnėma ėr ton vėita, katruo gīvena kēlės Daknevičiu kartas. O Lėipu žīdiejėma švėntės mon rēk ėr šėrdės šėndėin džiaugas“, – sākė Vida, sotėkdama atvažiavosius iš Gargždu, Kretinguos, Panevieži ėr Vėlniaus. Pavaišintė lėipžėidiu arbata, Vidas daina apie lėipas sošėldītė vėsė rāda sau vėita, pažīstamu, so katras toriejė, kon prisėmintė.
Vidas sesou Birutė iš gimtu nomu išvažiāva priš 40 mētu, bet nikumet anu, gīvendama Mažeikius, naožmėrša: „Džiaugous, kad mūsa sesou Vida organizou švėntė, kad pastatīs šeimuos muzieju, padiesu, kou galiesu. Tievu suodība atstatītė nabgaliesam, kad ėr gaila. Išējosi i pėncėjė svajuoju čia vasaruotė. Čia – mōna šėrdės, tik kūns Mažeikius.“
Birutės prisėmėnėmus – kuolūki laika, ka Vaitele bōva anuo cėntrus, o čia, parkė, vīkdava zuonėnis respublėkėnės dainu švėntės etaps. Pasėruoda, Vaitelius īr koncertāvosi ėr estrādas legenda Nelė Paltinienė so Eugenijum Ivanausku. „Festivali išvakaries ož fermas būdava juojėma, svuoriu tompīma arkles varžības. Iš vėsu aplinkėniu ūkiu sovažioudava so arkles. Geriausis juojėks būdava Alfuonsus Drungėls, – ėr dabar atmėn Birutė. – Pramuogu bōva daugiau: par prūda pardiedava lėntas, o vīrams rēkiedava dvėrates parvažioutė. Ėr ikrėsdava, sošlāpdava, paskiau švarkus suodnė ont vuobelu džiuovindava. Arba rēkdava na basuom, o so bateles natašītas rōstas pāretė.“ Iš buočiaus pasakuojėmu vaitelėškė žėnonti, kad bōvės ėr ontrus parks, tik mažiesnis, bet ons naišlėka. Augosės akacėjės, kaštuona.
„Gīvenuom ont Vaiteliu ėr Grėbžėniu rėbuos, bet čia kuožnus krūmalielis pažīstams. Ka bovuom vāka, čia bōva parks, pruožektuore švėitė, o mes futbuola aikštė pasėdarė kamuoli spardiem. Vuovėrėkės medius šuokėniejė, anam ōžuolė drevie bōva“, – prisėmėnė Algimants, dabar Gargždus gīvenos. Vaitelius, pasak anuo, kuoks posšimtis suodību bōva, kol meliorācėje pradiejė žmuonis iš sāva nomu keltė.
Tēp dalīdamis prisėmėnėmas vaitelėške ėr vākara solaukė, o tumet pri lauža dar ėlga natėla dainas, pasakuojėma ėr šuoke.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autuorės nuotr.
