Priekuliškiai siekia kurti naują Priekulę išsaugodami istorinius akcentus

Kultūros paveldo kupinoje Priekulėje ir jos priemiestyje daugėja naujakurių – nenusakoma pamario krašto trauka. Netoli uostamiesčio esantį seną miestą su savita aura atradusieji džiaugiasi puikiu deriniu – miestietiškais patogumais ir gamta. Tapusieji priekuliškiais didžiuojasi turtinga šio krašto praeitimi ir siekia kurti naują Priekulę išsaugodami Mažosios Lietuvos istorinius akcentus. „Sėkmė priklauso nuo mūsų visų“, – įsitikinę jie.

Pastebi, kas džiugina
Tautodailininkė Jūratė Mierkienė Priekulėje įsikūrė prieš dešimtmetį. Buvusi šiaulietė neslėpė, jog planavo kraustytis į Klaipėdą, kur gyveno brolis, teta, butą nuomojosi dukra Viktorija. Tačiau būstų kainos senamiestyje buvo neįkandamos, o daugiabutis neviliojo. „Atvažiavome pasidairyti į Priekulę ir iš karto miesto centre, seno gyvenamojo namo lange, pamatėme skelbimą, jog čia parduodamas butas. Paskambinome ir susitarėme su pardavėju, – dėstė Jūratė. – Apsidžiaugiau būste pamačiusi senas koklines krosnis – pagalvojau, jog užsikursiu, kada norėsiu. Man patiko ir vieta: netoli mokykla, šalia žirgynas. Labai patogu – jaunėlė dukra buvo pradinukė.“

Taigi ilgai nesiderėjo: šimtamečiame name J. Mierkienė su šeima jau praleido 10 metų. „Visko pasitaiko – gyvenimas juk banguoja, bet aš ieškau, kas džiugina. Sakoma, kad yra du būdai gyventi: nėra stebuklo arba, kad viskas stebuklas“, – šypsojosi priekuliškė tautodailininkė. Priekulėje būstą įsigijo ir dukra Viktorija su šeima.
J. Mierkienė stebina savo sukurtomis odinėmis rankinėmis, paveikslais, miniatiūriniais darbais. Ji surengė ne vieną parodą Priekulės bibliotekoje, o praėjusį rudenį – Veiviržėnų amatų centre. Ten koncertavo Priekulės kultūros centro folkloro ansamblis „Vėlingis“, kuriam vadovauja Rūta Vildžiūnienė. Jūratė irgi jame dalyvauja. Anot jos, tai vienas iš objektų, ją užbūrusių šiame mieste. „Prasmingas laikas „Vėlingyje“ – čia renkasi bendraminčiai, kuriuos vienija pomėgis dainuoti, nuoširdus tradicijos puoselėjimas, buvimas kartu. O mūsų vadovė – mokytoja, šalia kurios pabuvus „įsikrauni“ savaitei“, – atskleidė priekuliškė.
J. Mierkienei patinka seni, praeitį menantys Priekulės miesto pastatai. Poilsis, atgaiva vaikščiojant Vingio parke arba žirgyne glostant žirgą, jojant. „Dukra Jūratė, kuriai šiemet sukaks 18-a, susižavėjusi žirgais, ji man padovanojo kalėdinę dovaną – jojimą žirgu“, – džiaugėsi pašnekovė.

Keičiasi senasis miestas
Priekuliškiui Kazimierui Žilinskui buvo lemta į šį pasaulį ateiti Priekulės ligoninės gimdymo skyriuje. Tačiau jis užaugo Veiviržėnuose, po studijų apsigyveno Klaipėdoje ir važiuodamas per Priekulę kartodavo, jog niekada čia negyvensiąs. „Bet likimas mane atvedė į Priekulę – norėdami pabėgti iš daugiabučio uostamiestyje ieškojome vietos, bet neradome širdžiai mielos. O ši, kurią pasirinkome, tiesiog prilipo, nepaaiškinama trauka jai. Jau 23 metai – didžioji gyvenimo dalis prabėgo čia. Priaugome“, – šypsojosi Kazimieras.

Įsigijusi sodybą šeima restauravo namą, gražiai susitvarkė ir jaukiai gyvena. Vyras turi galimybę puoselėti savo pomėgį – bitininkystę. Ir ne tik – būtų sunku nutraukti ryšį su Priekulės Ernsto Vicherto teatru – ne vieną įsimintiną vaidmenį jis sukūrė čia pastatytuose spektakliuose.
K. Žilinską džiugina, kad senoji Priekulė keičiasi, gražėja. „Malonu pasivaikščioti, yra ką kitiems parodyti, – patenkintas kalbėjo K. Žilinskas. – Kapitališkai sutvarkyta pagrindinė miesto gatvė, šaligatviai, įrengtos, apželdintos viešosios erdvės. Laukiame pavasario, kai atsiskleis visas grožis.“
Pasak pašnekovo, vienintelio, ko reikia Priekulei, – renovuoti senamiesčio pastatus. „Reikia išsaugoti šio krašto paveldą. Smagu, jog kai kurie atgyja, antai buvusioje mokykloje įrengiami būstai, tvarkoma infrastruktūra“, – sakė K. Žilinskas.
Vilija Lingienė neslėpė, kad jaunystėje taip pat netroško gyventi šiame mieste. „Jis man atrodė niūrus, negražus, netvarkingas, – kalbėjo iš Veiviržėnų kilusi Priekulės socialinių paslaugų centro direktorė. – Tačiau Kaune su vyru baigę studijas prieš 28 metus atsikraustėme į jo miestą. Dabar nekeisčiau Priekulės į jokį didmiestį, nors vyras norėtų – man sava Priekulė.“

V. Lingienei patinka gyventi erdvioje sodyboje Naujojoje gatvėje, kuri kasmet gražėja: gyventojai atnaujina savo namus, kai kas nugriovė senus pastatus ir vietoj jų iškilo nauji, visi gražiai tvarko aplinką. Šioje ramioje gatvėje yra jaukus skveras, kuriame įrengti vaikų žaidimų įrenginiai.
„Smagu, kad sutvarkyta Klaipėdos gatvė, nors tarp miestelėnų yra nepatenkintų, kad ji susiaurėjo. O man gerai, nes atsirado salelių pastatyti automobilius. Seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė turi idėjų, kaip pagražinti miesto centrą“, – atskleidė V. Lingienė.
Ji pastebėjo, jog į Priekulę atsikrausto naujakurių, pabrango būsto nuoma: labai patogu čia gyventi ir dirbti Klaipėdoje, nes per 15 minučių nuvažiuoji į uostamiestį.

Jaukinasi miestą
„Atvykau paskui vyrą, – šypsojosi Dovilė Urnikienė, prieš pusantrų metų su šeima įsikūrusi Gropiškių kaime, Priekulės pašonėje. – Mano vyras užaugo šiame mieste. Išsipildė jo svajonė pasistatyti namą tėvų žemėje, o kol statėmės, gyvenome Kretingoje, mano gimtinėje.“
Dovilė apgailestavo, kad pažintį su Priekule ir jos apylinkėmis pristabdė pandemija, tačiau ji su šeima dalyvauja viešuose renginiuose Priekulės kultūros centre – eglės įžiebimo šventėje, lankėsi spektakliuose. „Su miestu, įdomesnėmis vietomis susipažįstu per savo pomėgį bėgioti. Aš dar jaukinuosi Priekulę, – prisipažino Dovilė. – Čia stipri bendruomenė – jaučiu, kad susitelkę žmonės. Man patinka Priekulė: čia viskas, ko reikia žmogui, yra po ranka – bažnyčios, vaistinės, grožio salonai, gėlių parduotuvės, kavinė, cuk­rainė… Mažai triukšmo, nėra spūsčių – laisvės pojūtis. Miesto patogumai ir gamta šalia: prie mūsų sodybos atbėga stirniukai. Viskas čia gražu. Ryškus Klaipėdos krašto architektūros paveldas – nesupainiosi šių pastatų. Tikiuosi, kad jie bus restauruoti. O didžiausias pokytis – sutvarkyta Klaipėdos gatvė – kelias per miestą.“

Gintarė Plungienė neslėpė, kad prieš 13 metų iš uostamiesčio, kur nuomojo butą, į Priekulę, Minijos gatvę, atsikraustė su ašaromis. Už prieinamą kainą daugiabutyje įsigytą būstą teko ilgai remontuoti. „Reikėjo laiko prisijaukinti šį miestą – abu su vyru esame iš Šiaulių krašto. Dabar šios vietos nekeisčiau į nieką – tokia miela, jauki ir rami. Pro langus matyti Minija, – dėstė Gintarė, dviejų dukrų mama. – Požiūris keitėsi gimus vaikams. Priekulėje yra gimnazija, specialiosios mokyklos skyrius, prekybos centrai, Pirminės sveikatos priežiūros centras. Ypač džiugu, kad praėjusį rudenį atidarytas Vaikų dienos centras, kuriame labai patinka vaikams.“ Ją žavi Priekulės kultūros centro darbuotojų kūrybiškumas, išmonė.
Pasak pašnekovės, išskirtinumo Priekulei suteikia senamiestis su unikaliais pastatais. „Mūsų miestas turi savo veidą, kurio stinga net rajono centrui“, – sakė G. Plungienė. Jai smagu matant kasmet gražėjančią Priekulę. „Įspūdingai sutvarkytos viešosios erdvės, kaip antai prie autobusų stoties“, – džiaugėsi Gintarė.
G. Plungienė važinėja į darbą Gargžduose. „Ryte per pusvalandį kol nuvažiuoju, susidėlioju mintis, susiplanuoju dienos darbus. Žinau, jog kai kurie klaipėdiškiai ilgiau nei aš važiuoja į darbą savo mieste“, – šypsojosi pašnekovė.

Meilė atvedė kazachą
Priekulės II kaime įsikūręs Aibulatas Sarybajevas save vadina meilės emigrantu. Lietuvininkų palikuonė ir kazachas jaunystėje susipažino Vakarų Sibire, kur vyko naftotiekio statyba. Su komjaunuolišku būriu atvykusi priekuliškė Kristina dirbo virėja, o Aibulatas – naftos platformos statyboje. 1985 m. susituokę jie parvyko į Priekulę. Iš Kazachstano kilusiam vyrui Lietuva tapo antrąja tėvyne. Aibulatas lietuviškai kalba beveik be akcento, o kazachiški žodžiai stringa – gimtąja kalba pasišneka tik susitikęs su Lietuvos kazachų bendruomenės nariais ar kas kelerius metus apsilankęs savo protėvių žemėje netoli Almatos. „Labai domiuosi dabartiniais įvykiais Kazachstane – esu vyriausios kastos atstovas“, – prisipažino A. Sarybajevas. Jis trečią kadenciją išrinktas Priekulės miesto seniūnaitijos seniūnaičiu. „Priekulė – senas, gražus, ramus miestas. Čia yra žirgynas – kazachas be žirgo negali gyventi, – juokavo pašnekovas. – Mano anūkai čia ateina treniruotis.“

Sava vyro gimtinėje
Prieš 25 metus Priekulėje apsigyvenusi pedagogė Violeta Riaukienė čia jaučiasi sava. „Šiame krašte praleidau daugiau laiko nei tėviškėje Šilutės rajone. Ten mokykloje padirbėjus 5 metus pradėjo griūti ūkiai, nebeliko darbo vietų, mažėjo vaikų. Galvodama apie ateitį pasirinkau Priekulę, vyro gimtinę, – atskleidė pašnekovė. – Čia gyveno jo tėvai, seneliai, kurie norėjo, kad atsikraustytume ir mums nemažai padėjo.“
V. Riaukienė gerai prisimena tą dieną, kai atsikraustė į Priekulę. „Daugiabutyje susipažinome su šviesaus atminimo kaimynu Jonu. Iki šiol prisimenu ramų solidaus žmogaus žvilgsnį. Bendri namo rūpesčiai mus sujungė – pasitikėjome vieni kitais. Mes, jauna šeima, sulaukėme naudingų patarimų, susibičiuliavome – duk­ra Valdonė net galvojo, kad šis yra jos senelis. Šviesaus atminimo Jonas mūsų gyvenime labai svarbus – gražūs prisiminimai apie jį“, – kalbėjo pašnekovė.
V. Riaukienė įsidarbino tuometėje Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinėje mokykloje – iš pradžių laikinai, vėliau atsirado laisva vieta. Mieste darbą rado ir vyras. „Nelengvas, bet labai svarbus gyvenimo etapas Priekulėje – kūrėmės, auginome vaikus, realizavome save darbe, – dėstė pašnekovė. – Čia sutikau daug gerų žmonių – Priekulės pedagogų kolektyvas buvo labai draugiškas, sulaukdavau pagalbos, ir dabar bendraujame.“
Prieš 11 metų šeima įsikūrė gražiuose namuose, kuriuos pasistatė už šimto metrų nuo ano daugiabučio. Dabar gyvena Priekulės paribyje, gamtos prieglobstyje. „Smagu, kad Priekulė gražėja ir keičiasi gyventojų, rajono Savivaldybės ir ypač šios seniūnijos darbuotojų rūpesčiu. Čia gebama susitelkti gražiems darbams. Pastarieji pokyčiai rodo, kad rūpinamasi miestu“, – kalbėjo rajono Tarybos narė, buvusi rajono Savivaldybės mero pavaduotoja V. Riaukienė.

KOMENTARAS
Bendruomenės „Priekulės ainiai“ pirmininkė Gitana Mizgerienė:
„Priekulė gražėja, auga – į kurią pusę bepažvelgsi, visur kyla gyvenamieji namai. Nyksta ribos tarp miesto ir seniūnijos kaimų, plečiasi priemiestis. Šalia uostamiesčio esanti Priekulė traukia puikia geografine padėtimi, čia ir miesto patogumai, ir gamta – Minija, už kelių kilometrų marios, netoliese alsuoja jūra.
Gražus senamiestis, tik reikia stengtis atnaujinti nykstančius šio krašto architektūros pastatus. Mūsų miesto aura savita, unikali. Reikia išsaugoti senąją Priekulę ir kurti naują – miestas turi alsuoti. Mūsų bendruomenė dirba su vaikais ir jaunimu. Bet mes ketiname plėsti veiklas, norime, kad Priekulės laisvalaikio ir ugdymo centras, kuriame įsikūręs Vaikų dienos centras, būtų naudingas ir kitų visuomenės grupių žmonėms. Juk yra daug vienišų, užsisklendusių žmonių. Norisi įprasminti bendruomenės buvimą, veiklas.

Virginija LAPIENĖ
Autorės, Vilijos BUTKUVIENĖS, A. VALAIČIO ir asmeninio archyvo nuotr.