Informacinis karas ir propaganda: ar įmanoma apsisaugoti
Informacinių karų ekspertas, knygų autorius, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas dr. Mantas MARTIŠIUS atvirai sako, jog lengvų receptų, kaip atskirti propagandą ir neįkliūti į melagienų pinkles, nėra. „Jei skaitydamas tekstą žmogus prisimerktų ir iš propagandinio teksto pradėtų kilti dūmai, tai propaganda neveiktų, niekas į ją neinvestuotų milijonų“, – vaizdžiai aiškino doc. dr. M. Martišius. Jis atsakė į keletą „Bangos“ klausimų apie informacinį karą, kuris dar aktualesnis vykstant agresorės Rusijos karui prieš Ukrainą.
Veikia žmogaus mąstymą
– Ar galėtumėte paprastais žodžiais paaiškinti, kas yra informacinis karas, apie kurį pastaruoju metu tiek daug kalbama?
– Informacinis karas yra tikro karo dalis. Paprastai žmogus elgiasi taip, kaip galvoja. Pavyzdžiui, jei jis galvoja, kad kariauti verta ir nugalėdamas priešą jis bus laisvas, jis kariaus. Priešingai – jei galvoja, kad kariauti neverta, tuomet jis pasiduos, dės ginklus ir pabėgs. O žmogaus mąstymą didžiąja dalimi lemia tai, kokia informacija jį pasiekia. Dalį informacijos jis gauna matydamas savo akimis, tačiau didžiosios dalies jis patikrinti negali, žinios pasiekia per masines informavimo priemones. Būtent per medijas transliuojamos žinutės gali sudaryti vienokį ar kitokį vaizdą, palankų vienai ar kitai pusei, šaliai. Toks būtų pats elementariausias informacinio karo sąvokos paaiškinimas.
– Šiuo metu vyksta agresorės Rusijos karas prieš Ukrainą, paraleliai plėtojamas ir informacinis karas, kuo jis išskirtinis?
– Jei nusikelsime laiko mašina į praėjusių metų spalį, tuomet tiesioginis karas dar nevyko. Tačiau Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgyba informuodavo, kad Rusija telkia kariuomenę prie Ukrainos ir galimai ruošiasi užpulti. Daug kas apskritai netikėjo, kad karas bus, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat melavo, jog pulti neketina. Informacinis karas vyko jau seniai, ir labai svarbu tai, kad vykdydamas informacinį karą tu kartais gali gauti žymiai daugiau nei tiesiogiai kariaudamas. Dar pačioje karo pradžioje Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis buvo atviras deryboms, vyko keli susitikimai, tačiau dabar, kai Ukrainos kariuomenė sėkmingai apsigynė ir perėjo į kontrpuolimą, V. Zelenskis sako su V. Putinu nebesiderėsiąs. Pradžioje galvota, kad Rusija sutraiškys nepriklausomą Ukrainą, buvo sukurtas mitas apie stiprią Rusijos kariuomenę. Tačiau jis subliuško. Pradžioje, kol vyko dar tik informacinis karas, svertai buvo V. Putino rankose, dabar, pradėjus tiesioginį karą, jo kariuomenei jau tenka atsitraukinėti, o pačiam aiškintis dėl susidariusios situacijos. Akivaizdu, jog informaciniu karu kartais galima išlošti daugiau nei tiesioginiu.
Investuojama seniai
– Kokias sumas Rusija investuoja į medijas?
– Karo pradžioje buvo pasakyta, kad apie 1,2 milijardo dolerių yra skirta Rusijos žiniasklaidai nuolatinės politikos palaikymui. Tai yra jau papildomi pinigai. Iš vienos pusės dideli, o iš kitos pusės, jei Rusijai karo Ukrainoje kiekviena diena kainuoja nuo 800 iki milijardo dolerių, tai suma pakeliama. Be to, juk viskas ne nuo nulio pradedama, tinklas seniai išvystytas, Rusijos propaganda jau seniai „šeriama“ pinigais.
– Informacinio karo mašina nesisuka be propagandos?
– Taip, propaganda yra tas šaltinis, iš kurios labai daug kas atsirado. Iš propagandos gimė ryšiai su visuomene, reklama. Propaganda yra informacinio karo dalis, labai svarbi dedamoji, kuri padeda paveikti žmones. Pats paprasčiausias būdas – pagal informacijos turinį, kuris visada įtaigus, patrauklus auditorijai. Pastaroji įtiki šiuo turiniu ir elgiasi atitinkamai. Tačiau kartu su technologine pažanga atsirado būdų paveikti auditoriją ir neapeliuojant į turinį. Pavyzdžiui, priešiškos pusės informacija dėl technologinių trikdžių auditorijos nepasiekia. Tokiu atveju veikiamas ne turinys, o perdavimo kanalai.
Įdomu tai, kad ryšių su visuomene pradininkas Edwardas L. Bernaysas pradžioje savo veiklą taip pat vadino propaganda, tačiau vėliau suprato, kad propagandos konotacija yra neigiama, tad atsirado ryšiai su visuomene. Įvairiose šalyse būtent dėl neigiamos konotacijos propagandos sąvoka buvo pakeista į informacinių operacijų ir pan. Yra daug variantų, tačiau sąvokos esmė – bandymas paveikti auditoriją.
3 kryptys
– Kokias galėtumėte išskirti pagrindines Rusijos propagandos kryptis?
– Jų yra trys. Pirmoji – Vakarų auditorijos kryptis. Specifinių kanalų įvedimas į tų šalių informacines erdves. Kanalai transliuoja radikalias, kraštutines idėjas, daug sąmokslų teorijų. Pagrindinis pasakojimų principas sukasi aplink tai, kad visi meluoja, tiesos mes negalime žinoti, gali būti ir taip, ir taip, todėl netikėkite niekuo. Kurstomas žmonių nepasitikėjimas esamomis santvarkomis, kuris palankus Rusijai.
Antroji kryptis – tai teritorijos, esančios už Rusijos federacijos ribų, dažniausiai tos, kurios praeityje buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, kur daug rusiškai gebančių kalbėti žmonių. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra per milijonas mokančių rusų kalbą. Šia kryptimi dirbama šiek tiek kitaip. Diegiama pagrindinė mintis, kad Rusija atsigauna, tampa didžiule galybe ir, jei jūs norite gerai ir laimingai gyventi, tai eikite su Rusija. Sovietų Sąjungos rekonstravimas – tokie užmojai. Tokia politika ir informacijos pateikimas ne visur pasiteisino. Azijos šalyse mažiau sėkminga, tačiau Armėnijoje, Kazachstane, Baltarusijoje ši komunikacija buvo veiksminga.
Nepamirškime, jog 140 mln. gyventojų turinti Rusija turi daug resursų, todėl ir medijoms atseikėja didelę dalį. Sukurdavo tokį produktą, kokio tų šalių vietos rinkos negalėdavo pasiūlyti. Tai ir koncertai, meniniai filmai, visa tai traukdavo auditoriją, o intarpuose būdavo ir propagandinės žinutės. Nuodų dozė lašinama po truputį, ne visa iš karto.
Trečioji Rusijos propagandos kryptis – pačios Rusijos auditorija. Pasakojama, jog Putino vadovaujama Rusija atsigauna, stojasi, vadas eina teisinga kryptimi, o amerikiečiai nori Rusiją nugalėti. Kartu sėjamas pasyvumas: žmonės, jūs sėdėkite prie televizijos ekranų namuose, žiūrėkite rusiškas pramogines laidas, nieko nedarykite, nes jumis bus pasirūpinta. Tuo siekiama užkirsti kelią bet kokiam žmonių politiniam aktyvumui. Toks pasyvumas leidžia valdančiajam elitui perimti absoliučią kontrolę. Jei kažkas blogai, tai valdininkai kalti, bet caras geras. Taip žmonės palaipsniui pripratinti prie operacijos „Nieko“. Tačiau šis išugdytas pasyvumas pradeda atsirūgti. Pirmasis pavojaus skambutis buvo per koronaviruso pandemiją, kai žmonės buvo kviečiami ateiti skiepytis. Nelabai pavyko, žmonės nėjo, netikėjo vakcinacijos nauda. Dabar yra antras rimtas pavojaus signalas, kai eiliniai rusų žmonės raginami kilti nuo sofų ir eiti į mobilizacijos punktus, reikia kariauti Ukrainoje. Dešimtmečiais jiems buvo kalbama apie stiprią kariuomenę, apie tai, jog Rusija visus nugalės, o dabar iškyla abejonių. Abejoju, ar mobilizacija dėl propagandos pavyks, greičiau dėl represijų, žmonės, tikėtina, bus gaudomi ir išvežami.
Agnė ADOMAITĖ
Asm. albumo nuotr.
