Pasistatę namą mieste rado ramybę lyg kaime
Kol vietoj mažo namelio Gargžduose, „Minijos“ sodininkų bendrijoje, Jolanta ir Rolandas Šauliai savo rankomis pasistatė erdvų, šiltą, jaukų gyvenamąjį būstą, o kiemas pražydo įvairiausiomis gėlėmis, plušėjo negailėdami jėgų. Prieš 19 metų įsigyto sodo sklypo savininkai sako, kad mėgaujasi ramybe kaip kaime, o gyvena mieste.
Nuomojantis – statybos
R. Šaulys su šeima gyvendamas nuomojamame būste prieš 20 metų paprašytas sesers apžiūrėjo kartu kelis sklypus, nes ji norėjo statytis namą. Tai, ką pamatė, moters nesužavėjo, o Rolandas vienu sklypu susigundė ir už 25 tūkstančius litų įsigijo beveik 6 arų „Minijos“ sodininkų bendrijoje, už „Bangos“ redakcijos. „Nors nuomojomės name kitoje J. Basanavičiaus gatvės pusėje, nežinojome, kad čia prasideda sodai. Pirmas įspūdis – ramybė. Sklypą apžiūrėjome vasarą, o nusipirkome žiemą“, – prisiminė J. Šaulienė. Iš Baičių kilusi moteris apie gyvenimą bute niekada nesvajojo, tad su vyru nusprendė statytis namą įsigytame sklype, kuriame buvo mažytis geltonas sodo namelis, pora didelių šiltnamių. Viską teko nugriauti.
130 kv. m karkasinį namą Rolandas su žmona, padedami kelių artimų žmonių, pasistatė savo rankomis. „Labai sunku buvo rasti projektuotoją, tad projektavome patys ir statėme patys nuo pamatų. Sūnus Marius buvo visai nedidelis, bet padėjo kasti namui pamatus, – pasakojo R. Šaulys. – Dukra Skaistė buvo dar visai mažutė, žmona ją atsiveždavo vežimėlyje.“
Paklaustas, kiek truko dviaukščio gyvenamojo namo statybos, Rolandas nusišypsojo, nes karkasiniame būste šeima galėjo gyventi jau po aštuonių mėnesių. Nors dar trūko kai kurių durų, į naujuosius namus Šauliai su vaikais persikraustė nelaukdami statybų pabaigos vėlyvą rugsėjo 12 d. vakarą. Tą gerą jausmą abu prisimena iki šiol. Jolanta sako norėjusi šviesaus būsto su dideliais langais. „Statėmės be paskolos. Jei būtų buvusios kitokios finansinės galimybės, gal tie langai būtų šiuolaikiškesni“, – šyptelėjo Jolanta, o Rolandas prasitarė, kad statant nepavyko išvengti kai kurių klaidų. Vis dėlto tuos, kurie abejoja, ar verta statyti karkasinį namą, tuos, kurie nuogąstauja, ar jo nenupūs stiprūs vėjai, gargždiškis gali nuraminti: namas stovi kaip stovėjęs, yra šiltas ir jaukus. O kad teko keisti bituminę stogo dangą, R. Šaulys nesureikšmina – ir taip ilgai tarnavo, o juk viskas sensta.
Vien tik privalumai
Neretai įsikūrusieji sodininkų bendrijose sako patiriantys įvairių nepatogumų dėl kelių, apšvietimo, tačiau Šauliai vardija tik privalumus: „Mūsų namas yra toliau nuo judrios J. Basanavičiaus gatvės, tad mažiau triukšmo, bet viskas, ko reikia, arti: mokykla, parduotuvės, turgus, net bažnyčios bokštas matosi iš mūsų sklypo. Gyvename mieste, bet ramybė lyg kaime: čiulba paukščiai, sklype esame matę ir gyvūnų – ežių, net lapę, čia pat teka Minija.“
Kadangi Jolanta labai mėgsta gėles, jos sukurtuose gėlynuose žydėjimas prasideda ankstyvą pavasarį ir baigiasi, kai žiedus pakanda rudens šalnos. Dviejuose alpinariumuose, kuriems panaudoti per namo statybas iškasti akmenys, – gausu spalvų visais metų laikais. Prieš kelerius metus įsigijus gretimą sklypą atsirado dar daugiau galimybių įgyvendinti savo sumanymus. Čia rado vietą ir estetiški metaliniai stovai gėlių vazonams, ir gandralizdis su gandru, ir ežio skulptūrėlė. Rudenį akis vis dar džiugina begonijų, jurginų, hortenzijų ir rožių žiedai. Beje, kai kurių gėlių daigeliai atkeliavo iš svečių šalių, kuriose šeima atostogavo – iš Švedijos, Ispanijos, Italijos… „Labai mėgstu auginti iš daigelio tiek lauko, tiek kambarines gėles. Grįžusi iš darbo Klaipėdoje prie gėlių atsigaunu, pailsiu“, – prisipažino darbšti ir nuo vaikystės pamėgusi gėles Jolanta. Ji patvirtina taisyklę: meilė paveldima – daug gėlių ir jos tėvų sodyboje Baičiuose.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
