Jaunųjų poetų susitikimas rudenėjančioje Palangoje
Sulaukusi Palangos senosios gimnazijos kolegių Jūratės Galinauskienės, Aušros Šeštokienės kvietimo atvykti į šventę-konkursą „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“ entuziastingai pasiūliau dalyvauti savo vyresniųjų klasių mokiniams. Jie jau supranta, kad eilėraštis nebūtinai eiliuotas, skambus tekstas.
Šiais metais renginys skirtas ne tik pasidžiaugti kuriančiais gimnazistais, bet ir avangardinio kino kūrėjo bei kritiko, rašytojo Jono Meko 100-osioms gimimo metinėms, ir Palangos senosios gimnazijos šimtmečiui paminėti. Tad pirmiausia šventės-konkurso dalyviai vaizdžiai supažindinti su žymaus pasaulyje lietuvio J. Meko asmenybės, darbų išskirtinėmis detalėmis. Klausydamiesi skaitomo laiško ištraukų, galėjo pasvarstyti, kokių sunkumų teko menininkui patirti esant toli nuo tėvynės. Nuotaika skaidrėjo, kai gimnazijos direktorius Leonas Šidlauskas pasidžiaugė sakydamas – „svečias į namus – Dievas į namus“, linkėdamas gimnazistams, atvykusiems iš Plungės, Klaipėdos, Kretingos, Gargždų mokyklų, drąsiai dalintis savo kūriniais.
Džiugią nuotaiką kūrė ir Palangos senosios gimnazijos mokinių muzikinės grupės pasirodymai. Ramumu, pasitikėjimu tuo, ką daro, nuteikė Klaipėdoje gyvenančio poeto Gintaro Grajausko, jaunųjų kūrėjų darbų vertintojo, palinkėjimas pirmiausia patiems vertinti tai, ką sukuria. „Juk tekstai kuriami ne dėl laimėjimų?..“ ‒ padrąsindamas jaunuolius klausė žinomas rašytojas, devynių eilėraščių knygų autorius, įvairių premijų laureatas. Poetas paskaitė keletą tekstų iš naujausio eilėraščių rinkinio „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“, apdovanoto Jotvingių premija.
Tada drąsiau ant scenos lipo ir savo kūrybą skaitė gimnazistai. Viena grupė buvo tokių, kurie tik bando kurti, ieško saviraiškos galimybių – jie perskaitė vieną eilėraštį. Kiti, eilėraščių rašymui skiriantys daugiau laiko, pasitikintys eiliavimu, pasidalijo trimis ar penkiais savo darbais. Visi buvo išklausyti.
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos trečiokės Danielė Domeikytė ir Darija Sermontytė taip pat pristatė savo kūrybą, kuri klausytojams leidžia suprasti, ką jauni žmonės pastebi, ką vertina, ko bijo, o kas stebina, džiugina… Savitumas, modernumas, subtilumas – tai ypač dominuoja gimnazistų eilėse!
Renginio pabaigoje abi gimnazistės pasipuošė šventės-konkurso „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“ laureačių vainikais. Darija dar pelnė ir Palangos senosios gimnazijos bibliotekos įsteigtą prizą, pasak vertintojų, jos eilėraštis artimas rašytojo J. Meko kūrybos stiliui.
Zofija VAITKUVIENĖ,
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė
Gimnazisčių kūryba:
Danielė Domeikytė
Pasąmonė banguoja
Bandau užmigt
Audra beldžias
Kažkas alsuoja
Ir aš jau ligoninėj.
Mentalitetas svarbiausias
Bet ką man daryt,
Kai kaimynas alchašas?
Į krūtinę peilius duria
Širdgėla.
Ką man daryt?
Gal pabandyt ratų?
Beprotybė kažkokia
Minčių balaganas.
Atsiradau Palangoj
Bangos banguoja
Audra atjoja
O galvoje – beprotybė kažkokia
Kiti normalūs
Linksminasi, šoka ir dainuoja
O mano krūtinėje groja
Minoras.
Bandau banguot
Baimė alsuoja
Čia beprotybė?
Ne, galvoj tik aš – alchašas.
Būnu Palangoj
Bet niekas jau nebebanguoja
Audros nėra.
Čia beprotybė?
Ne, ramybė.
Darija Sermontytė
Tik laikas
Žinot – sako, jog kiekvienas žmogus yra menininkas.
Aš irgi taip norėčiau.
Suprantat – aš nejaučiu,
Stoviu ir nejaučiu.
Visi kiti jaučia
Pamatę paveikslą,
Sukūrę naują šokį,
Parašę laišką,
Net tie, kaip jie ten – moksliukai!
Gavę 10 į dienyną, jaučia, kad jų darbas – menas.
Kitą kartą net daugiau nei menas.
Laimės daugiau nei žmogui, radusiam auksą…
Aš rimtai,
Praėjusią savaitę mačiau.
Bet šįkart ne apie tai.
Šįkart viskas apie tuos menininkus.
Meniški žmonės įžvelgia daug ką,
Net ir tai, kas nematoma.
Menininkai turi daug draugų.
Na, bent jau daugiau nei aš…
Nes kiekvienas jų – menininkas, o kas aš?
Rimtas tas klausimas, kas aš?!
Ir tas vis dar neatrastas atsakymas.
Na ir kaipgi aš įsivaizduoju tą menininką?
O va taip:
Sėdi ant suolelio tarp medžių.
Būtent dabar,
Kai tokia galybė lapų.
Menininkas žiūri, grožisi.
O mano galvoje tik ta moteriškė prie kelio,
Kuri vis šluoja žaižaruojančius, nesibaigiančius lapus…
Greičiausiai skaitė Sizifą!
Kaip matau, gerą įspūdį paliko.
O va, menininkams
Atrodo, niekas daugiau nesvarbu.
Tik tai, kaip krinta tie lapai.
Tie rudeniniai lapai,
Tos akytes liejančios spalvos.
Matyt, viena problema tai tik laikas.
Bet tai per daug savitas klausimas.
Gal ne jis problema?
Gal jis tik ženklas?
Kurs perspėja, jog nepamirštume,
Kad mes kaip tie lapai.
Turim savo tik tak, tik tak.
O gal tik tik tik tik tak
Arba tak tik tak tik…
Šiaip ar taip, manau,
Menininkams ir laiko perspėjimas
Tai gražiausia melodija,
Bet gal todėl tiek daug tų menininkų,
Kad jie žino: menas nemiršta
Ir nekrinta kaip tie mylimi rudeniniai poetų lapai…
O juk kiekvienas iš mūsų
Nori išlikti nepamirštas!..
