Seksualinio priekabiavimo apraiškų mokyklose neišvengiama

Dviprasmiški žvilgsniai, pečių ir kitų kūno vietų lietimas, mažybiniai žodeliai pamokų metu – tai tik keli pavyzdžiai, su kuo susiduria moksleivės ugdymo įstaigose. Seksualinis priekabiavimas mokyklose vyksta ne už jūrų marių, o galimai visai šalia mūsų – kai kuriose Klaipėdos rajono ugdymo įstaigose. Situaciją mokyklose apsunkina ne tik vaikų baimė pasakyti tėvams apie nederamą mokytojo elgesį, bet ir abejinga mokyklos bend­ruomenė – mat netinkamai besielgiantys pedagogai turi kolegų užnugarį ir palaikymą, todėl lieka savo darbe, o prabilę mokiniai kenčia ir toliau.
„Banga“ pakalbino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovę Izabelę Švairaitę ir pasiteiravo, kas iš tiesų laikoma seksualiniu priekabiavimu bei kur kreiptis moksleiviui, susidūrus su netinkamu pedagogo elgesiu.

– Lygių galimybių integravimo grupės vadovė Vilma Gab­rieliūtė viename interviu teigė, kad seksualinis priekabiavimas dažniausiai suprantamas kaip fizinis veiksmas, tačiau jis gali vykti ir be jokių prisilietimų. Gal galite išsamiau paaiškinti, kokie veiksmai laikomi seksualiniu priekabiavimu?
– Pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, seksualiniu priekabiavimu laikomas nepageidaujamas užgaulus seksualinio pobūdžio elgesys, išreikštas žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu. Tokiu elgesiu siekiama pakenkti ir / arba pakenkiama asmens orumui, sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka.
Taigi, seksualinis priekabiavimas gali būti reiškiamas ne tik nepageidaujamu fiziniu prisilietimu, bet ir įvairiais nepagarbiais, žeminančiais komentarais, kūno formų aptarinėjimu, apnuoginto asmens vaizdų siuntinėjimu be sutikimo ir kt.
– Kuo skiriasi seksualinis priekabiavimas nuo flirto?
– Esminis skirtumas yra tas, kad seksualinis priekabiavimas žmogui, prie kurio ar kurios priekabiaujama, yra nemalonus ir nepageidaujamas. Flirtas yra malonus abiem pusėms – tiek asmeniui, rodančiam (-iai) dėmesį, tiek žmogui, tą dėmesį gaunančiam (-iai).
– Praėjusiais metais Statistikos departamento atliktas tyrimas atskleidė liūdną faktą – kas penkta moteris darbe yra patyrusi seksualinį priekabiavimą. Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai asmens, darbe ar tiesiog bet kurioje kitoje aplinkoje patiriančio seksualinį priekabiavimą?
– Seksualinis priekabiavimas laikomas viena iš diskriminacijos formų, todėl pirmiausia darbdaviai ir darbdavės pasitvirtina lygių galimybių politiką arba smurto ir priekabiavimo prevencijos aprašą. Jame apibrėžiama, koks elgesys darbo vietoje nėra tinkamas, ką daryti netinkamą elgesį pastebėjus ir kaip vyks skundo pateikimo bei tyrimo procedūra.
Darbdaviai (-ės), prekių ir paslaugų teikėjai (-os), švietimo ir mokslo įstaigų vadovai (-ės) turi įstatyminę pareigą užtikrinti, kad jų organizacijose asmenys nepatirtų seksualinio priekabiavimo.
Jei asmuo tokį priekabiavimą patiria, pirmiausia vertėtų informuoti darbdavį (-ę), organizacijos vadovą (-ę) ar kitą už saugią darbo aplinką atsakingą asmenį. Tai ne visada lengva ar įmanoma, todėl kviečiame pasikonsultuoti su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertėmis ir ekspertais. Asmenys taip pat turi teisę teikti skundus lygių galimybių kontrolieriui (-ei).
– Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pernai pristatė seksualinio priekabiavimo prevencijos mokyklose atmintinę. Kodėl svarbu yra kalbėti apie tai ugdymo įstaigose?
– Tai, kokius santykius (darbinius, draugiškus, romantinius ir kt.) kuriame suaugę, gana stipriai priklauso nuo to, kokioje aplinkoje augome. Jei nuo pat mažens vaikai žinos, koks elgesys yra tinkamas, mokės gerbti savo ir kitų ribas, nesivadovaus lyčių stereotipais, supras sutikimo romantiniams santykiams svarbą, tikėtina, kad suaugę jie ir jos gebės kurti sveikus ir nesmurtinius santykius. O tokie tarpusavio santykiai yra saugios visuomenės sudedamoji dalis.
– Kaip turėtų elgtis moksleivis, nors pats nepatirdamas, tačiau matydamas netinkamą pedagogo elgesį su kitais mokiniais ir įtardamas seksualinį priekabiavimą? Pasitaiko atvejų, kai moksleivio, mačiusio įtartiną situaciją, kreipimasis į mokyklos socialinį pedagogą ar psichologą būna bevaisis, ir toks pedagogas, kuris sukėlė įtarimą, dirba toliau, mokyklos vadovybė nereaguoja arba ramina, kad čia nieko tokio. Ką dar gali padaryti moksleivis, kuris buvo tik situacijos liudininkas, tačiau tie, kurie patyrė seksualinį priekabiavimą, bijodami kažkokių pasekmių, patys nesikreipia niekur?
– Svarbu pabrėžti, kad ne mokiniai, o suaugę žmonės yra atsakingi, kad reagavimo mechanizmas veiktų. Mokyklos administracija turėtų žinoti, kaip reaguoti ir į ką kreiptis sulaukus pranešimo ar patiems (pačioms) pastebėjus seksualinį priekabiavimą. Reikėtų kelti mokyklų darbuotojų kompetenciją ir gebėjimus atpažinti seksualinį priekabiavimą, išgirsti, kai apie jį praneša mokiniai ir mokinės, jų pranešimus vertinti rimtai.
Joks vaikas neturėtų atsidurti jūsų aprašytoje situacijoje. Tarnybos ekspertės kartu su partneriais yra parengusios vadovą, kuris suteikia įžvalgų, kaip kurti saugią mokyklos aplinką, kalbėti apie lyčių stereotipų įtaką, sveikus santykius, ribų brėžimą ir pan.
Mokiniai ir mokinės, tapę liudininkais, gali palaikyti nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjusį (-ią) bendraklasį (-ę), taip pat – paskambinti į Vaiko teisių liniją ir pasikonsultuoti, kaip vertėtų elgtis toliau.

Moksleivių patirtis
Dvi rajono moksleivės „Bangai“ papasakojo apie galimai patirtą seksualinį mokytojo priekabiavimą. Merginos sakė, kad pajautė abejingumą, kai kreipėsi pagalbos į specialiuosius pedagogus. Tad vėliau savo patirties niekam nebeatskleidė. Jos stebisi, kad pedagogas jų buvusioje mokykloje tebedirba iki šiol.
Salomėja, 17 metų (vardas, pavardė redakcijai žinomi – aut. pastaba): „Su nederamu mokytojo elgesiu susidūriau po pradinių klasių, prieš kelerius metus. Po pirmųjų pamokų tapo nejauku klausti, kai nesuprasdavau pamokos temos, nes mokytojo elgesys atrodė kažkoks keistas – tie žvilgsniai, replikos. Po to mokytojas jau nesidrovėdamas su juo kalbant man ir klasiokėms žiūrėdavo į krūtines. Vienai klasiokei, mums visiems matant, pamokos metu pliaukštelėjo per užpakalį, kitai mano klasiokei lietė krūtinę. Kiekvieną pamoką jis į mus kreipdavosi žodžiais – aukseliai, mažutės, zuikučiai, o berniukus vadindavo durniais, asilais, debilais, rodydavo jiems necenzūrinius gestus. Su klasiokėmis nusprendėme kreiptis į mokyklos socialinę pedagogę. Kai jai pasakiau, kad mokytojas nuolat žiūri į mano sėdmenis, ji pasakė: „Nėra į ką pas tave žiūrėti“ ir neleido man daugiau kalbėti. Po to nuėjome vėl pas socialinę pedagogę ir paklausėme, ką planuoja daryti dėl tokio mokytojo elgesio. Ji atsakė, kad nieko, nes mokytojas pasakė, kad mes prisigalvojame ir nieko panašaus nevyksta. Šis mokytojas ugdymo įstaigoje dirba iki šiol.“

Liucija, 18 metų (vardas, pavardė redakcijai žinomi – aut. pastaba): „Man buvo 11–12 metų, kai pajutau, kad mokytojas elgiasi netinkamai. Visada stengiausi gerai mokytis, mano draugė taip pat. Abi buvome moksliukės, tą pastebėjo ir mūsų mokytojas. Sėdėjome pačiame klasės gale ir jis dažnai ateidavo mums užduoti įvairius klausimus, susijusius su nagrinėjama tema. Atsistojęs prie manęs arba draugės visada uždėdavo ranką ant peties ir prisiglausdavo kūnu. Tokiais momentais aš jaučiausi labai nejaukiai, tačiau mokytojui nieko nesakydavau. Pedagogas ne tik padėdavo ranką ant peties, bet ir stengdavosi paliesti klubus, apkabindavo. Būdavo labai nemalonu, sulaukdavau ir dviprasmiškų žvilgsnių. Pasitariau su klasiokėmis ir kreipėmės į mokyklos socialinę pedagogę, bet jo elgesys nepasikeitė. Po to kreipėmės dar ir dar, bet mūsų niekas neklausė. Vėliau pakalbėjau su aukštesnių klasių mokinėmis, pasirodo, jos apie mokytojo elgesį pranešė net direktoriui, tačiau joms pasakė, kad šiuo metu nėra kito mokytojo, kuris galėtų jį pakeisti.“

KOMENTARAI

Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Violeta RIAUKIENĖ:
– Mokykla yra ta vieta, kur mokinys privalo jaustis saugus. Bet kokios rūšies priekabiavimas – seksualinis, fizinis, psichologinis – yra tiesiog netoleruotinas. To paprasčiausiai negali būti. Mokiniai taip pat negali būti žeminami, vadinami įvairiausiais žodžiais. Kitas svarbus momentas – mokinys privalo gauti pagalbą, kai dėl jos kreipiasi. Socialiniai darbuotojai, psichologai, klasių vadovai mokyklose ir yra tam, kad padėtų mokiniui. Ir ne tik tuomet, kai kyla konfliktas su klasės draugais ar yra problemų namuose, bet ir tuomet, kai jis jaučiasi nesaugus klasėje dėl mokytojo elgesio. Šiuo atveju šokiruoja ne tik mokytojo elgesys, bet ir pagalbos specialistų nenoras padėti. Manau, kad apie tokias situacijas ir kaip jose derėtų elgtis, turėsime pakalbėti su mokyklų vadovais. Vaikai mokykloje turi jaustis saugūs, o tėvai turi būti ramūs, išleisdami vaikus mokytis. Mokinius, jei jie nesulaukia pagalbos mokykloje, kviečiu kreiptis į Savivaldybę, Švietimo skyrių ar į mane. Tikrai jums padėsime ir tokių atvejų netoleruosime.

Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkė Loreta PIAULOKAITĖ-MOTUZIENĖ:
– Straipsnyje aptariama tema – aktuali, seksualinis priekabiavimas – labai jautri tema bet kokiame amžiuje. Kartais net suaugęs žmogus nedviprasmiškoje situacijoje neturi jėgų, valios ar supratimo nemaloniai besielgiančiam tiesiai pasakyti stop: man tai nemalonu, prašau taip nesielgti. Nepilnamečių situacija dar keblesnė, nes šalia esantis suaugęs žmogus, pedagogas – žmogus, kuriuo pasitikima, nes jis moko, ugdo, auklėja. Tėvai, išleisdami vaikus į mokyklą, turi būti užtikrinti ne tik jo mokymo kokybe, bet ir visokeriopu saugumu. Jei vaikui pasisekė turėti rūpestingus tėvus, situacija paprastesnė, nes jauno žmogaus savivertė formuojama nuo mažumės, be to, jis visada turi su kuo aptarti ir išanalizuoti jam nemalonias situacijas bei rasti išeities būdus. Jei tėvai abejingesni, lieka tik mokyklos spec. personalas arba vadovybė. Liūd­na pripažinti, kad svetimas skausmas vis dėlto būna. Besidangstydamos mokytojų trūkumu, besistengdamos išlaikyti reputaciją, pasitaiko, kad kai kurios mokyklos slepia nemalonius įvykius ne tik tarp mokytojų ir mokinių, bet ir mokinių tarpusavio konfliktus. Mano nuomone, tai niekur neveda, nes nutylėtas konfliktas, netinkamas elgesys turi tendenciją gilėti ir augti. Nuo netinkamo suaugusiųjų elgesio niekur nepabėgsim, nes visais laikais visokių žmonių buvo ir bus. Tačiau pradedant socialiniais pedagogais, mokyklų vadovybe ir baigiant švietimo skyriais, bei kitomis tinkamą psichologinę atmosferą prižiūrinčiomis institucijomis – sistema privalo veikti, kad į netinkamas situacijas patekę mokiniai būtų apsaugoti ir apginti. 
Norėčiau pasakyti, kad didelė laimė yra neabejingi, atsakingi, profesionalūs darbuotojai, bet gaila, kad konformistai švietimo sistemoje dar taip pat tebeegzistuoja.

Augustė JAŠINAUSKIENĖ