Lietuvininkų apraudojimas ant marių kranto
Jau antrus metus Ventėje, prie paminklo negrįžusiems iš jūros laikomos pamaldos. Pernai čia susirinko 12, tuomet manyta, kad daugelį išbaidė lietus. Bet šiemet švietė saulė, o pagerbti pasilikusiųjų mariose atvyko tiek pat – 12.
Kaip liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis sako, tradicija auginama palengva, negali tikėtis, kad iškart plūs minios, bet turėti viltį verta. Marių kapų šventėje dalyvavo ir katalikų kunigas Aloyzas Žygaitis, nes šiame krašte koja kojon žengia liuteronai, ir katalikai, ir toji bendrystė išties graži.
Nuostabi vieta, iš kurios matosi kopos, primena apie keliones, kurios kai kuriems nesibaigė laimingai, deja… Marių undinės užliūliavo ir užmigdė daugelį, tad prisiminti ir pasimelsti už juos mūsų pareiga. Juk jie net kapo neturi, vanduo tapo jų palaidojimo vieta…
Aplankius senąsias Ventės liuteronų kapinaites, išvydome liūdną vaizdą. Kaip ir vietiniai, kurių čia lieka vis mažiau, jos traukiasi, užželia žole ir palengva susilieja su gamta. Tik likę gyvi dar aplanko čia palaidotuosius, įpareigoti išvykusių svetur ir tebepaeinantys.
Savivaldybei tai nerūpi: žolė keroja, gebenės gožia, tvorelių voratinkliai draikosi, taikydamiesi naikinti ženklus apie čia nugulusius krašto vietinius. Juk jei nėra kas lanko – galima nepaisyti. Gerdos Šadagytės, užpernai palaidojusios savo abi seseris, Editą ir Erną, čia sugulę visi artimieji. Ji liko paskutinė. Kaip pati tikina, jų pavardė Ventėje skamba jau 250 metų, čia guli jos seneliai ir proseneliai, brolis ir seserys, tėvai… Kas pasirūpins jų amžino poilsio vieta, kai jos neliks?
Beširdžiai klerkai, nesugebantys net žolės nupjauti liuteronų kapinaitėse, kurios yra krašto paveldas ir lankytinas objektas? Aptvarkys, nudažys tvoreles, sutvirtins ir pakels nuniokotus kryžius? Gal mokiniai tokiu būdu mokomi pagarbos istorijai? Juk jie mato ir girdi, ir naivu tikėtis, kad užaugę tos pagarbos vietiniam paveldui turės daugiau, nei jų tėvai…
Trautė (Waldtraut) Stonytė-Elmentahler, Gerda Šadagytė, Erika Radmacher-Rudmokienė, paskutiniai Ventės virpantys lapeliai, kuriuos kažkada nuplėš atšiaurus vėjas ir nuneš amžinybėn, ten kur jų lauks negrįžusieji iš marių.
Pasiremdamos ir pasilaikydamos jos kopia ir kopia į kapinių kalnelį aprūdijusiais varteliais… Ir tas išgirstas jų atsisveikinimas “auf wiedersehen” perveria širdį, nes “auf wiedersehen” vietinių lietuvininkų sakoma tik artimiausiems, nesitikint, kad kitiems tai svarbu ir nesibijant, kad būsi apšauktas fricu, fašistu ar naciu.
Tų, kurie čia atsikėlė į jų namus, gulėjo jų pataluose, gavo dovanai jų ūkius, o sugrįžus siūlydavo apsigyventi tvarteliuose, nes namuose patys jau buvo įsitaisę ir manė turintys tam teisę. Kraštas-Kalvarija, paniekintųjų žemė, atstumtųjų pamotė.
Tu matai vis atsiveriant tas kraujuojančias stigmas, matai lietuvininkų akis ir šypseną, ir galvoji: tai kas toji lietuvininko tapatybė? Didžiulė meilė artimiesiems, kapų lankymas ir maldos bei giesmės ten susirinkus, puoselėjami gėlynai, švelnus būdas ir drovus prisipažinimas esant absoliučiai vietiniu ar tas tylus aufwiedersehen, neleidžiantis pamiršti kalbėjus dviem kalbom. Primenantis, kad jie kiek kitokie, bet mūsiškiai.
Kita vertus, pagalvoji: koks baisus gaivalas buvo užplūdęs šią žemę, tamsus, neapsišvietęs, nesuprantantis kuo skiriasi nacis nuo lietuvininko, sėjęs jiems neapykantą, perdavęs tai savo vaikams, stribų maniera nekenčiantis tų, kurie čia viską sukūrė ir kurių vaisiais pats naudojosi ir tebesinaudoja, išstūmė ir pavertė jų gyvenimą nepakeliamu.
Iki šiol. Iki dabar. Liuteronų kapinės, jų nepriežiūra ir naikinimas – to liudijimas.
Buvo toks filmas “Riešutų duona”, kur kaimynai taip nekentė vienas kito, kad vienas jų kartą ištaria: “Kai numirsiu, Kaminskas šoks ant mano kapo, juoksis ir šoks…”
Ir “ateiviai” bei vasiliauskienės šiandien tai ir daro… šoka ir juokiasi vietinių lietuvininkų liuteronų kapinaitėse.
Tai metafora, kaip supratote.
O jei kas nesuprato, to jau ir neišaiškinsi. “Kaminskų” valdžia irgi apsimeta akla ir kurčia, dėl to mes vieninteliai turime privatizuotas Laučių kapines Europoje, esame unikalūs ir nepakartojami. Išparduodam viską, kas vertingiausia, pasmerkdami nykimui, nes nusipirkęs nesupranta, kad nusipirkus paveldą, juo reik ir rūpintis.
Stribų ainių gūdus mentalitetas čia stipriai įleido šaknis, matydamas tai, apstulbsti ir suakmenėji, ir dėl to norisi stoti lietuvininkų pusėn, nes nutylėjęs – kaip galėsi gyventi su tuo?
Ar Tu gali ramiai gyventi ir auginti vaikus, matydamas tai?
Raimonda CANDERIENĖ
