Pusmetis Ispanijoje pagal mainų programą ERASMUS+: ar verta?
Valensijos gyvenimo būdas: man patiko!
Ankstesniuose straipsniuose rašydamas apie savo pusės metų patirtį studentų mainų programoje ERASMUS+ buvau pažadėjęs pasidalinti įspūdžiais apie ispanų gyvenimo būdą Valensijoje. Taigi, keletas mano pastebėjimų.
Daugeliui lietuvių pietų šalys labai patinka, labiausiai dėl šilumos. Tačiau patys vietiniai apie savo šalį atsiliepia, kaip ir visur, įvairiai. Vieniems per karšta ir nori dažnesnės vėsumos, kitiems nepatinka politinė situacija. Treti galvoja, kad jų šalies piliečiai moka tik gerti ir yra tušti, o kiti nemėgsta savo šalies, nes atvyksta daug turistų ir taip, pasak jų, kainos nuolat auga. Prisiklausiau tikrai nemažai politikos, tačiau aš apie tai nieko nenoriu net rašyti. Tik pasirodė, kad tam tikros reformos vyksta iš per daug gero gyvenimo.
Neaukštinu ir jų gyvenimo būdo, kad jis labai skiriasi nuo mūsų. Juk tai ta pati Europa, kurios didelė dalis esame ir mes, lietuviai. Tik vienas didelis privalumas, kodėl norėčiau ten turėti nekilnojamojo turto, tai dėl šilumos, kad rudenis ir žiemas galėčiau praleisti ten.
Tačiau yra keletas dalykų, kurių galėtume pasimokyti iš jų. Pavyzdžiui, ten tikrai populiaru laiką praleisti mieste vakarieniaujant ir gurkšnojant gėrimus. Lauko terasos yra nuolat perpildytos, žiemos metu mažiau žmonių, tačiau vis vien barai veikia ir galima sėdėti lauke. Aišku, net žiemos metu jiems tai leidžia klimatas. Kad ir koks prastas ar ne itin saugus būtų rajonas, visur rasi barų, užkandinių ar restoranų. Už kiekvieno kampo, tikrai neperdedu. Man vėliau to buvo per daug ir pasirodė nuobodus jų laisvalaikio praleidimas, o jiems tai labai svarbi gyvenimo dalis.
Dar vienas smagus dalykas, kurį ispanai mėgsta, tai dienos metu snūduriuoti. Aš visada jausdavau kaltę prieš save patį, jeigu eidavau miegoti dienos metu. Būdamas ten aš dažnai miegodavau, jei tik turėdavau laisvo laiko. Mes visi, gyvenantys bute, grįždavome iš paskaitų vienodu metu ir tada būdavo tylu, niekas netarškėdavo su puodais, nes išeidavome į savo kambarius ir miegodavome. Tik vakare, apie dešimtą valandą, pradėdavome rūpintis vakariene. Ispanai vakarieniauja labai vėlai, tad aš irgi buvau pradėjęs valgyti vakarienę tik 23 val. Kodėl grįžęs į Lietuvą nustojau miegoti pokaitį ir valgyti vėlai, nežinau, bet pasiilgstu to.
Nežinau, kaip kiti Ispanijos regionai, tačiau pati Valensija tikrai nėra švarus miestas. Pamatyti, kad žmogus numeta nuorūką ant žemės, ten tikrai įprasta. Niekas nieko nesakys. Pats kvapas irgi ne iš geriausių. Atgaivos vieta būdavo Turijos parkas, kuris yra išsidėstęs per visą miestą. Žmonių ten nuolat pilna, kurie švenčia savo gimtadienius, sportuoja, važinėjasi dviračiais, kiti susėdę rūko marihuaną, ateina poros į pasimatymus. Mes patys ten darėme pikniką ne kartą, žaidėme žaidimus, organizavome dailės užsiėmimus arba tiesiog sėdėdavome ir mėgaudavomės geru oru. Man parke labai patikdavo, nes tai būdavo vienintelė vieta pabėgti nuo miesto dulkių ir nemalonaus kvapo, nes lietaus ten labai mažai, o to man labiausiai ir trūkdavo.
Dar dažnai pagalvoju apie savo buvimą ten, Valensijoje, ir darau išvadą, kad visgi man labai patiko. Nors dabar rinkčiausi Italiją arba Portugaliją, jeigu būtų galimybė vėl išvykti. Juk sakoma, kas ieško galimybių, tas visada jų randa. Skaičiau labai gražią citatą: jeigu mums būtų lemta likti vienoje vietoje, tai mes turėtume šaknis, o ne kojas.
Danielius EINIKIS
Klaipėdos universiteto studentas
