Agluonėniškiai, pagerbę filosofo ištakas, patys verti pagarbos

„Kokia garbė, kaip sakė prof. A. Jokubaitis, gyventi ten, kur yra ištakos tokio žymaus žmogaus, kaip I. Kanto. Mums patiems reikia auginti ir puoselėti šią mintį, šią legendą“, – šventiniame nominacijų įteikimo vakare kalbėjo Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė, nominaciją priimdama iš „Bangos“ laikraščio redaktorės Vilijos Butkuvienės rankų.

 

Žymiausio visų laikų filosofo Imanuelio Kanto giminės šaknų pagerbimas Lietuvininkų ąžuolyne Agluonėnuose – BBC ir CCN televizijų dėmesio vertas įvykis. Bet kol bus pramuštas pasaulinio suinteresuotumo ledas provincijai, vertingiausio projekto, garsinančio mūsų rajoną Lietuvoje, titulas suteiktas agluonėniškiams, kurie pavasarį visuomenine iniciatyva pastatė krikštą, skirtą I. Kanto proseneliui Richardui Kantui, gyvenusiam Kantvainuose. Šios nominacijos, kurią įsteigė „Bangos“ redakcija, laureatas – Agluonėnų seniūnija – sekmadienį paskelbtas prieškalėdiniame savivaldos ir verslo bendruomenės šventiniame vakare.

Lėmė kraštiečio žodis

Jau greitai bus dešimtmetis, kai metų pabaigoje „Bangos“ redakcija paragina savo skaitytojus išskirti tuos žmones, tuos projektus, kurie pasižymi visuomeniškumu, pilietiškumu, prisideda tiek prie dvasinės, tiek prie materialinės gerovės kūrimo mūsų rajone.

Šiemet „Bangos“ skaitytojai pasiūlė tris kandidatus laikraščio nominacijai „Vertingiausias projektas, garsinęs rajoną Lietuvoje“. Dėl nominacijos laureato titulo rungėsi Gargždų „Minijos“ kino teatro rekonstrukcija, senovinis kuršių laivas reizinė „Dreverna“ bei Agluonėnuose Lietuvininkų ąžuolyne pavasarį pastatytas krikštas, kurio paskirtis – priminti ir pagerbti garsiausio filosofo I. Kanto ištakas. Būtent ši Agluonėnų seniūnijos ir bendruomenės, ypač tautodailininko Jono Čepo, visuomeninė iniciatyva ir pelnė nominacijos laurus. Už šią nominaciją balsavo ne tik vietos gyventojai, bet atsiliepimų sulaukėme iš Švėkšnos, Kaišiadorių ir net Vilniaus.

„Nors esu kilęs iš Gargždų, šįkart palaikau Agluonėnus. Pagarbos vertas seniūnės ir kitų agluonėniškių entuziazmas bei energija. Statistinis Lietuvos biurokratas tokias idėjas įgyvendintų per penkerius ar dešimt metų, būtinai „pamelždamas“ Europos Sąjungą. Agluonėnai apgynė Lietuvos garbę, nes du šimtus metų mes buvome skolingi Imanueliui Kantui, kuris pasakė nepaprastai gražius žodžius apie lietuvius. Dabartinis Kanto grįžimas į Agluonėnus yra BBC ir CNN televizijų vertas įvykis. Nors neturiu teisės kalbėti visų vardu, bet drįstu sakyti, kad Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas balsuoja už Agluonėnų iniciatyvą pastatyti krikštą“, – tokių minčių elektroniniu laišku „Bangos“ redakcija sulaukė iš Vilniaus, kraštiečio profesoriaus Alvydo Jokubaičio. Ši nuomonė tapo lemiama nusprendžiant, kas iš trijų kandidatų vertas šių metų „Bangos“ nominacijos.

Mokslininkė paskelbė „Bangoje“

Žinią apie tai, kad žymaus vokiečių kilmės filosofo I. Kanto protėvių žemė yra Agluonėnų seniūnijoje, pernai paskelbė humanitarinių mokslų daktarė docentė Nerija Putinaitė. Specialiai „Bangai“ parengtame straipsnyje mokslininkė priminė vokiečių tyrinėtojų įžvalgas. Esą 1724–1804 m. gyvenęs I. Kantas sietinas su nedideliu ir jau beveik su Agluonėnais susiliejusiu Kantvainų kaimu. Jame dar XVII a. gyveno ir užeigą „Verdenė“ („Werdene“) turėjo jo prosenelis Richardas Kantas.

1924 m. buvo paskelbtas konkursas apie I. Kanto lietuvišką kilmę, bet tuo metu niekas nesiėmė to rimtai tyrinėti, jo biografijose buvo remiamasi paties Kanto vyskupui Lindblomui laiške išsakyta mintimi, kad jis esąs škotų kilmės. Tačiau vėliau ši versija paneigta tyrinėjant dokumentus, iš kurių svarbiausias yra Richardo Kanto dukrai Sofijai turto perdavimo dokumentas, kuriame minimi Kantvainai.

Docentė N. Putinaitė akcentuoja, kad ne tiek svarbi dabar yra Kanto tautybė, – nes jis vis tiek tapo vokiečių kultūros žmogumi, bet tai, kad jo šaknys neabejotinai Kantvainuose – lietuvininkų krašte. Kai Kantas studijavo Karaliaučiuje, du jo geriausi draugai buvo lietuviai. Tuo metu ir vėliau – Kantui jau profesoriaujant, Rytprūsiuose buvo be galo daug judėjimo – taip pat ir kultūrinio. Žymusis filosofas mėgo kalbėtis su keliautojais, domėjosi pasauliu, bet, nors kviečiamas į geriausius universitetus, liko ištikimas būtent Karaliaučiui, kur galiausiai ir palaidotas.

Ne pinigai, o geranoriškumas

– Nežinau, kas pasiūlė nominacijai mūsų iniciatyvą įamžinti Kanto atminimą, tačiau nuoširdus jiems ačiū. Pradžioje nustebau, tačiau vėliau vis labiau ir labiau gilinausi į šį dalyką ir padariau išvadas: taip, gražus „Minijos“ kino teatras, gražus senovinis laivas, tačiau tai padaryta už pinigus, o ypač už didelius viską gi galima padaryti. Mes padarėme tai be jokių pinigų, tik gerų ir iniciatyvių žmonių, kuriems rūpi Mažosios Lietuvos istorija, mūsų krašto kultūra, tradicijų puoselėjimas, dėka, mūsų visų geranoriškumo dėka. Ir tai yra ne materialūs dalykai, už kuriuos aš, seniūnė, esu be galo dėkinga tiems žmonėms, kurie stūmė ir vertė mane tai padaryti. I. Kantas – pasaulinės reikšmės filosofas, taigi iš tiesų mes garsiname savo kraštą ne tik rajone ir Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kokia garbė, kaip sakė prof. A. Jokubaitis, gyventi ten, kur yra ištakos tokio žymaus žmogaus, kaip I. Kanto. Mums patiems reikia auginti ir puoselėti šią mintį, šią legendą, – šventiniame nominacijų įteikimo vakare kalbėjo Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė, nominaciją priimdama iš „Bangos“ laikraščio redaktorės Vilijos Butkuvienės rankų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių