Akademiko J. Lankučio ir dramaturgo J. Grušo bendrystė atsispindi kūryboje

Bibliotekos dovana Gargždų šventei – spektaklis „Meilė, džiazas ir velnias“

Kraštiečio, Gargždų miesto garbės piliečio, akademiko Jono Lankučio 100-metį ir Gargždų miesto 772-ąjį gimtadienį mininti Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka šiomis iškiliomis progomis teatro gerbėjams dovanoja Panevėžio teatro „Menas“ spektaklį „Meilė, džiazas ir velnias“. Registracija į nemokamą spektaklį užsipildė labai greitai: mat vaidinimas vyks ką tik atnaujintame Gargždų kultūros centre, kurio visi, kaip ir spektaklių, išsiilgę.
Siekė dvasinių aukštumų
Alberto Vidžiūno režisuotą Juozo Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ biblioteka pasirinko neatsitiktinai. „Didžioji literatūros kritiko J. Lankučio meilė buvo dramaturgija. Tą ne kartą susitikimuose yra akcentavusi jo dukra Margarita Lankutytė-Dautartienė. O su dramaturgu J. Grušu akademiką siejo ypatinga pagarba, artimas ryšys. Tad mūsų pasirinkimas dovanoti būtent šį spektaklį yra atminimas apie šiuos iškilius Lietuvos kultūros žmones. Tuo labiau, kad minime mūsų garbiojo kraštiečio J. Lankučio gimimo 100-ąsias metines“, – sako J. Lankučio viešosios bibliotekos direktorė Aurelija Butkutė-Norkevičienė.
J. Grušo kūrybą nagrinėjo daugelis literatūros ir teatro kritikų, tačiau nė vienas nerodė tiek žmogiško dėmesio ir atidos kasdieniam kūrėjo darbui, jo pasiekimams kaip J. Lankutis. Literatūrologo akiratyje atsidurdavo gausybė leidinių, bet nelikdavo nepastebėta būtent J. Grušo kūryba.
Glaudžiai susiję šių Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių vardai. Jų kūrybinis, literatūrinis ir bičiuliškas bendradarbiavimas išaugino rimčiausias knygas, subrandino įdomiausius teatrų pastatymus, vaisingiausias literatų ir teatralų diskusijas. Viename iš savo laiškų dramaturgui J. Grušui akademikas J. Lankutis prasitarė: „…būčiau laimingas, jeigu pajėgčiau įkopti į tas dvasios aukštumas, kurias Jūs esate savo plunksna nubrėžęs. Šiaip ar taip, man tos pastangos yra malonios. Noriu Jums padėkoti, kad savo kūryba turtinate daugelio žmonių sielas ne vieneriems metams, o visam gyvenimui.“
Dramaturgas J. Grušas dažniausiai siųsdavo kuriamų pjesių mašinraščius ir su dėkingumu bei pagarba priimdavo kritiko pastabas, pataisymus, siūlymus. Apie tai liudija J. Grušo muziejuje saugomi J. Lankučio laiškai rašytojui.
J. Lankutis – monografijos apie J. Grušo kūrybą autorius. Knygoje „Etiudai apie Juozą Grušą“ apžvelgiamas rašytojo kelias į literatūrą, išryškinami bendrieji kūrybos bruožai, plačiai aptariama veikalų problematika, meninės ypatybės, įvertinamas įnašas į lietuvių romano, novelistikos ir dramaturgijos raidą.
Tema aktuali visoms kartoms
1967 m. J. Grušas parašė pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ apie jo paties gyvenamą laiką: sovietmečio jaunuolių tarpusavio santykius, santykius su tėvais, skausmingus pirmuosius dvasinius ieškojimus ir bandymus prisitaikyti to nepriimančioje ir nesuprantančioje aplinkoje. Ši pjesė 1967 m. pavasarį buvo pastatyta Panevėžio teatre: ten ji buvo pavadinta „Pražūtingas apsvaigimas“.
„Šios pjesės situacijos iš realių, vietomis net pabrėžtinai ryškių, kartais betarpiškai pereina į fantastines, alogiškas, gyvenimiškai nepateisinamas. Bet taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jos pateisinamos. Jos atskleidžia pirmųjų vidinį filosofinį tūrį, parodo tikrovės santykį su žmogaus trokštamu idealu. Pagrindinis pjesės personažas Beatričė yra paprasta, tėvų palikta mergaitė ir tuo pat metu – fantazijos reiški­nys, net sužvėrėjusių jaunuolių grožio ir gėrio idealas, kurį jie sunaikina. Sunaikinimas gėrio ir sunaikinimas eti­kos pagrindų yra galutinis žmogaus kritimas“, – taip apie pjesę septintajame XX a. dešimtmetyje samprotavo pats autorius, dramaturgas J. Grušas.
Tuo metu akademikas J. Lankutis, nagrinėdamas dramą „Meilė, džiazas ir velnias“, atkreipė dėmesį, kad dramaturgas pjesėje jungė tragizmą ir komizmą, psichologizmą derino su ekspresyvia išorinio veiksmo dinamika, buitiškumą su pasąmonės vi­zijomis. „Vis dėlto ir čia svarbų vaidmenį vaidina tragiš­kos pasaulėjautos „įkaitintas“ moralinis disputas apie grėsmę epochos žmogiškumui“, – akcentuoja kritikas.
2012 m. J. Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ pastatė Panevėžio teatras „Menas“. „Vos keliais štrichais suaktualinta, adaptuota pjesė ir jos interpretacija – tarsi laiko upėje naujai iškylantis veidas ir siela tų, kurie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tik ar iš tikrųjų tapo laisvi, o jeigu taip, tai nuo ko pirmiausia – jų tėvai? Ar laisvi, atviri, šviesūs, išmintingi yra tų tėvų užauginti vaikai? Ko pastarieji dabar siekia ir kas jų laukia ateityje, kurios atsisakoma lygiai taip pat lengvai ir neapgalvotai, kaip tą darė daugybė ankstesnių kartų atstovų“, – prieš trylika metų po spektaklio premjeros recenzuodama spaudoje pastatymą samprotavo dramaturgė Liuda Jonušienė. Pasak recenzentės, panevėžiečiai sukūrė pakankamai įdomų, tiesiogine žodžio prasme, lengvai džiazuojantį, puikiai muzikaliai apipavidalintą, įdomiai sutvarkyto judesio spektaklį.
Vilija BUTKUVIENĖ
Gintarės KARMONIENĖS nuotr.