Aktorė Ieva Pakštytė skatina jaunuosius kūrėjus nebijoti

Teatras į gyvenimą ateina tyliai – per pirmą pažintį su scena, per romantizuotą įsivaizdavimą, kad čia slypi kažkas daugiau nei tik repeticijos ar vaidmenys. Taip viskas prasidėjo ir Klaipėdos Jaunimo teatro aktorei Ievai PAKŠTYTEI. Iš paauglystės susižavėjimo gimė kryptingas žingsnis į profesiją, kuri tapo ne tik darbu, bet ir asmeniniu pasauliu, kupinu išbandymų, atradimų, džiaugsmo kūryba. Per daugiau nei 15 teatre Ieva augo kaip menininkė ir kaip žmogus. Nuo trupės kūrimo kartu su bendraminčiais iki asmeninių santykių, formavusių jos kelią, aktorė išgyveno visą spektrą patirčių, kurios įrodo – teatras nėra vien scena.

Scenoje – nuo dešimties

– Kaip prasidėjo jūsų kelias į teatrą? Ar prisimenate tą vieną lemtingą momentą, kai supratote – „noriu būti aktorė“?

Kelias į teatrą prasidėjo labai anksti, nuo 10-ies metų mokiausi Jonavos meno mokyklos teatro skyriuje. Juokinga tai, kad mama mane turėjo užrašyti į liaudies šokių skyrių, bet pasitarusi su kaimyne, kurios dukra jau lankė teatrą, užrašė mane visai ne ten, kur buvome sutarusios. Taip išėjo, kad mama mane ketvirtokę užrašė į teatrą visam gyvenimui.

O kad noriu būti aktore nusprendžiau 12-oje klasėje. Labai gerai mokiausi ir galėjau studijuoti beveik bet ką, bet man niekas neatrodė įdomu, visi klasikiniai pasirinkimai – ekonomikos, vadybos, teisės – atrodė nuobodybė, o kadangi teatras visada buvo šalia, nusprendžiau, kad turiu pabandyti įstoti į vaidybą. Bent pabandyti, kad vėliau netektų svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Pabandžiau ir džiaugiuosi savo pasirinkimu.

– Kodėl būtent aktorystė?

Teatras labai ilgą laiką buvo mano gyvenimo dalis. Būdama teatre, net ir jaunimo teatro studijoje, visada jaučiau teatro magiją, mane žavėjo scena, užkulisiai, romantizavau šį meną. Paauglystėje tokie jausmai labai stipriai veikia ir ėmiau įsivaizduoti, kad scenoje galėčiau praleisti visą gyvenimą. Atrodė, kad biure gyvenimo tikrai nenoriu praleisti, o teatre man visada bus įdomu.

Svarbiausia – džiaugtis kūryba

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte savo kūrybinio kelio pradžioje ir kaip juos įveikėte?

Aktorystė yra viena iš laisvųjų profesijų, absoliuti dauguma studijas baigusių aktorių atsiduria savarankiškai dirbančių kūrėjų tarpe ir turi savo vietą atrasti patys. Mano situacija buvo šiek tiek lengvesnė, nes su kurso draugais ir vadovu Valentinu Masalskiu labai anksti įkūrėme savo nepriklausomą trupę – Klaipėdos Jaunimo teatrą – tad po studijų nebuvau pasimetusi, žinojau, kad galėsiu kurti jame.

Laisvai dirbančio aktoriaus darbas yra sudėtingas tuo, kad jame labai daug neapibrėžtumo ir nestabilumo. Niekada nežinai, kiek daug darbo turėsi, kur būsi ar nebūsi reikalingas. Iš vienos pusės tai sukelia šiokį tokį nerimą, antra vertus priverčia nuolat ieškoti, kurti, nesustoti. Tad iššūkių yra nuolat, tiek kūrybinių, tiek praktinių, bet juos įveikti bandau džiaugdamasi pačiu procesu – kūryba, o kai ja džiaugiesi – lengviau visus iššūkius įveikti.

– Ką jums reiškia teatras šiandien – ar jis daugiau darbas, ar gyvenimo būdas?

Man teatras – gyvenimo būdas. Labai daug dalykų atsirado iš teatro: ne tik darbas, bet ir draugai, meilė, galiausiai – šeima, labai daug asmeninių iššūkių čia kilo ir buvo įveikta. Per laiką teatre, o tai jau beveik 15 metų, užaugau ir susiformavau kaip žmogus, labai daug dalykų išmokau apie save ir apie gyvenimą. Nežinau, ar visada išliksiu teatre ir negaliu pasakyti, kad neišgyvenčiau be teatro, bet šiandien tai yra labai didelė mano gyvenimo dalis.

Žadinti emocijas

– Kaip manote, koks yra teatro vaidmuo šiandieninėje visuomenėje?

 Kad ir kaip paauglystėje romantizavau teatrą ir tikėjau, kad būtent scenoje galima perskaityti visas tiesas, bet šiandien manau, kad teatro menas yra pramoga. Tačiau pramoga ne ta plokščiąja prasme. Sunkus spektaklis, kaip ir sunkus filmas, kaip ir sudėtingas klasikinės muzikos koncertas yra vieta ir laikas pramogai, tačiau kartu akiračio plėtimui, atsiribojimui nuo kasdienybės ir realybės. Teatre ir kultūroje žmogus turi rasti tai, apie ką nesusimąsto valgydamas sumuštinį, turi rasti mintis, idėjas, kurios jam yra netikėtos. Bet šalia prasmės, teatras turi kviesti žmogų, turi būti jam patrauklus, žadinantis emocijas ir potyrius. Manau, kad šiandien geriausiai veikia teatras, kuris šiek tiek apgauna žiūrovą: šuniukui vaistų piliulė yra sumaitinama paslėpus ją skanėstę, taip ir teatre patrauklus turinys ir išorė slepia tai, kas visuomenei būtina.

– Ar yra tam tikras žanras ar spektaklio tipas, kuris jums artimiausias? Kodėl?

 Pastaraisiais metais daug dirbu tiek vaidybinių spektaklių, tiek spektaklių-koncertų žanruose, todėl pasirinkti vieną sritį būtų sunku. Tiek draminė, tiek muzikinė veiklą suteikia labai skirtingas patirtis, jos abi man brangios. Galiu pasakyti, ko dabar laukiu: norėčiau geros dramaturgijos pastatymo su įdomiu vaidmeniu, to dabar esu pasiilgusi.

 Iki šiol turbūt mylimiausias mano vaidmuo yra Torntono Vailderio „Mūsų miestelio“ pastatyme. Ne todėl, kad spektaklis būtų didžiausia sėkmė, ar kad būčiau užtikrinta, kad ten vaidinau nuostabiai. Tiesiog ryšys su Emilės personažu užsimezgė per pirmą pjesės perskaitymą, ir visi žodžiai, mintys, emocijos man buvo tokios artimos ir suprantamos, kad tai išlieka mieliausiu mano vaidmeniu.

– Kaip ruošiatės naujam vaidmeniui? Ką jums reiškia „įeiti į personažą“?

 Visada stengiuosi suprasti personažą, kurį kuriu ir jo nieku gyvu neteisti. Man atrodo, kad gyvenimo personažai, žmonės gatvėje, jų pasirinkimai kartais būna žymiai ekstremalesni, nei mes galim įsivaizduoti. Aplinkybės, kuriose žmonės gyvena, problemos, su kuriomis jie susiduria, priverčia laužyti normas, daryti klaidas. Lygiai taip ir personažai, net ir neigiami, turi savo tiesą ir savo patirtis, kurios padarė juos tokiais, kokius mes perskaitome pjesėje. Tad „įeidama į personažą“ visų pirma bandau jį pateisinti, kad ir kaip toli nuo manęs jis būtų.

Nebijoti klysti ir dalintis

– Kokios savybės, jūsų manymu, būtinos geram aktoriui šiandien?

 Empatija kitokiam nei tu pats. Aktyvumas, nes kūryba yra nuolatinis procesas, o ne laukimas kol tave pakvies į sceną nuo atsarginių suolelio. Žingeidumas, nes mūsų gyvenamas laikas toks dinamiškas, kad kūrėjas negali likti praeityje. Ir meilė savo darbui, nes be jos labai greitai galima prarasti tikėjimą menu ir kūryba.

– Dažnai kalbate apie augančią teatro bendruomenę. Ką jums reiškia būti jos dalimi?

 Mano patirtis teatre buvo labai bendruomeniška. Sukūrėme trupę ir ilgus metus kūrėme kartu su tais pačiais žmonėmis: pykomės, taikėmės, nurašėme vieni kitus ir vėl iš naujo atradom. Turbūt todėl ir į visą teatro meną žiūriu kaip į bendruomenę. Man patinka būti skirtingų spektaklių bendruomenių dalimi, man patinka, kad patirtys skirtingose kūrybinėse grupėse skiriasi, patinka, kad skirtingame susidariusiame kolektyve galiu atrasti vis kitokią savo vietą. Visa tai yra nesustojanti dinamika, kuri žavėjo mane dar tada kai pasirinkau būti teatre.

– Kaip matote jaunųjų kūrėjų situaciją Lietuvoje?

 Matau, kad į teatrą ateina jau kitos kartos žmonės nei esu aš. Matau, kad jie susiduria panašiomis problemomis ir ieško savo vietos rinkoje panašiai kaip mes ieškojom. Tačiau jau galėdama vertinti savo patirtis ir galėdama matyti jų kelią iš šalies norėčiau palinkėti pačiai jauniausiai teatro kartai drąsos. Man atrodo, kad mes, jauni kūrėjai, Lietuvoje taip ir neišgyvenome protesto ir „kūrybinio pankavimo“ laiko, o kiekvienas jaunas žmogus turi praeiti šį etapą. Tad norėčiau palinkėti nebijoti,  klysti, bandyti ir ieškoti savo teatro veido, o ne bandyti prisiderinti jau prie esamo teatro konteksto.

– Kokį patarimą duotumėte jaunam žmogui, svajojančiam apie sceną?

Tiems, kurie dvejos, ar verta bandyti stoti į vaidybą, aš noriu pasakyti, kad verta. Verta nebūtinai įstoti, bet verta pabandyti, nes meilė teatrui po to lieka ir žmogus ilgą laiką dvejoja, ar jo pasirinkimai buvo teisingi. Jei jau pavyks įstoti, gręžkit iš studijų tiek, kad dėstytojai pyktų ant jūsų, kad per daug iš jų reikalaujat. Darykit ne tiek, kiek reikia, darykit daugiau. Saugokit sveikatą, ilsėkitės, bet ugdykit valią ir būkit disciplinuoti. Supraskit, kad klaida yra mokymosi dalis, kad nepavykęs spektaklis ar egzaminas nėra pasaulio pabaiga, kad sėkmės ir nesėkmės yra kelias, kurį visi turi praeiti. Svajonė apie sceną neišvengiamai susidurs su realybe, bet tą svajonę turėti ir ja naiviai tikėti yra svarbu. Ir, galiausiai, jei teatras neatitiks jūsų lūkesčių – nebijokit pradėti iš naujo, teatre gautos patirtys yra naudingos bet kuriam, net jei galų gale tapsit landšafto dizaineriu.

– Kas jus šiandien labiausiai įkvepia – kūryboje, gyvenime, žmonėse?

Meistrystė, minties platumas ir drąsa. Labai mėgstu didžiulius literatūros kūrinius, kuriuose sukuriamas visas pasaulis, labai mėgstu juose narpliotis ir rasti naujus dalykus kiekviename žingsnyje. Labiausiai tą jaučiu literatūroje, bet itin džiugu, kai tai pajuntu ir žiūrėdama kolegų spektaklius, meistrų darbus. Mane įkvepia žmogaus fantazijos ribų platumas, o pasitenkinimą suteikia kai aš tose platybėse ne pasiklystu, o susigaudau.

Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ

Klaipėdos jaunimo teatro nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas