Amžinojo poilsio vietoje – tradicijų kaita
Ten, kur atgulama Amžinojo poilsio, ne viskas amžina. Keičiasi laidotuvių papročiai, tradicijos, įteisinami nauji laidojimo būdai, nyksta senieji paminklai su iškalbingais užrašais. Metų metus gėlėmis puoštos kapavietės uždengiamos granito plokštėmis, užberiamos skalda ar akmenukais. Keičiasi net žvakių mados. Amžinas tik gyvenimo ir mirties ratas, kuris sukasi nesustodamas.
Tikslas – įamžinti
Kapinės – tarsi atversta knyga, kurioje surašyti visi, atėję į šį pasaulį ir jį palikę. Vienų gyvenimą žymi tik vardai, pavardės, gimimo ir mirties datos, kitų – paminkluose iškalti portretai, senos nuotraukos. Noras įamžinti mirusiojo atminimą glūdi tolimuose laikuose dar iki Kristaus ir siekia mūsų laikus, tik užrašai antkapiuose dabar pasako kur kas mažiau. Viduramžiais epitafijų lentomis buvo pagerbiami geradariai, palaidoti bažnyčiose, vėliau – garbingieji, turtingieji, palaidoti šventoriuose. Tyrinėtojai aiškina, kad, žmones pradėjus laidoti kapinėse toliau nuo šventorių, XIX a. pr. epitafijos persikėlė ir į šias kapines.
Deja, visa, kas sena, nyksta: senus betoninius, o kartais net metalinius kryžius, kažkada nukaldintus auksarankių meistrų, keičia šiuolaikiniai paminklai. Ant likusių XIX a. menančių mirusiųjų įamžinimo ženklų dyla ir trupa senieji užrašai, tampa vis mažiau pastebimi ir įskaitomi. Ką norėta mums jais pasakyti? Kokią žinią perduoti? Kad visi esame mirtingi… Epitafijų tyrinėtojai pripažįsta, kad jos – ne tik mirusiojo įamžinimo, bet ir savotiškas komunikavimo būdas.
Lankydami savo artimųjų kapus, neskubėdami pasivaikščiokime kapinių takeliais.
Epitafijų įvairovė
1830 m. atidarytose Gargždų miesto senosiose kapinėse ant antkapių, kryžių galima rasti epitafijų ir lietuvių, ir lenkų, ir vokiečių kalbomis. Kai kurie užrašai ant paminklų ir kryžių prasideda žodžiais „čia ilsisi kūnas“… Ant vieno balto cementinio kryžiaus po gimimo ir mirties datomis, kurios, matyt, sukeistos vietomis (1872–1827), po palinkėjimo „ilsėkis ramybėj“,yra įamžintas fundatoriaus vardas ir pavardė. Galima spėti, kad mirusįjį ir fundatorių siejo giminystės ryšiai, nes šalia kitą kapą žyminčiame paminkle mirusiojo vardas sutampa su fundatoriaus. Čia pat palaidota ir jo žmona. Gargždų senosiose kapinėse yra ir daugiau paminklų, kuriuose įsiamžino fundatoriai: vienoje metalinio kryžiaus pusėje įkomponuotoje ovalioje baltoje lentelėje – mirusiojo vardas ir pavardė, kitoje kryžiaus pusėje tokioje pat lentelėje – informacija apie fundatorių. Kapo priežiūra besirūpinantieji, pagarbiai išsaugoję šias lenteles, matyt, suprato ne tik puošybinę, bet ir istorinę jų vertę. Epitafija kaip ir ankstesniais laikais ne tik puošia kapą, bet ir suteikia informacijos apie mirusįjį (jo amžių, kartais – statusą, giminystės ryšius, asmenines savybes).
Prašymas pasimelsti privers bent trumpam stabtelėti prie kunigų kapavietės. Ją žymi 1929 m. už parapijiečių aukas pastatytas cementinis paminklas: „Cze ylsa kunas S. p. Kuniga Kazimira Wasilkiewicza. numyrusi 18. Waseri 1887 m Praszom pasymelsti uz duszi Jo.“ (Dviraidžiai Cz, cz, Sz, sz, antkapių užrašuose vyravo iki pat XX a., dominavo ir raidė W, w).
„Cze ira palaidotas Kunigas Andriejus Urbutawicze, Klebons Garždun, Myrys 1852 metuse, mienysys Spaliu Dieno 12.“ Ant balto iškilaus paminklo su juodu metaliniu kryžiumi pritvirtintoje lentelėje – ir prašymas sukalbėti už mirusiojo „dusze norint po wiena Swejka Marya“. Labiau už savo pirmtakus bažnyčios pastato būkle rūpinęsis kunigas, kaip „Gargždų miesto ir parapijos istorijoje“ rašė istorikė Janina Valančiūtė, Gargžduose klebonavo nuo 1846 m. iki mirties.
Tai epitafijos, kuriomis kreipiamasi į mus, gyvuosius, tačiau yra tokių, kuriomis išreikšdami jausmus mirusiojo artimieji kreipiasi į išėjusįjį. Ant 1954 m. palaidoto tėvo ir vyro paminklo iškalti žodžiai: „Tavo tragiškas žuvimas. Liko amžinas atminimas. Liūdi žmona ir vaikai.“Garbingo amžiaus sulaukusius tėvelius palaidoję liūdintys vaikai kreipiasi: „Brangūs tėveliai, kaip prikelti jus iš šalto kapo, kokiu mums šaukti vardu.“
Epitafijų tradicija išliko ir sovietmečiu. Net buvo cituojamas Šventasis Raštas, maldos žodžiai: „Amžiną atilsį duok jiems, Viešpatie. Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje.“
Šiandien epitafijos tapo glaustesnės, žymiai rečiau paminkle iškalami eilėraščiai ar aforizmai, dažniausiai – tik vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos.
Kolumbariume – kitos taisyklės
Pasaulyje kolumbariumai turi gilias, šimtmečius siekiančias tradicijas ir savas taisykles. Lietuvoje pirmasis kolumbariumas pastatytas tik 2007 m. Gargždų miesto Laugalių civilinėse kapinėse kolumbariumas įrengtas 2020 m. vasarą. Kaip teigė Gargždų seniūnė Indrė Žiedienė, kolumbariume yra paruošta 114 kriptų, kuriose galima sutalpinti apie 312 urnų. Per kiek metų bus užpildytos visos kriptos, sunku pasakyti, nes urnas su pelenais galima laidoti ir žemėje.
„Iš viso šiemet iki šios dienos (spalio 21 d. – aut. pastaba) palaidotos 48 urnos. Iš jų 31 Gargždų kapinėse (12 į naują kapavietę), 8 kolumbariume, 9 Gargždų senosiose kapinėse, – vardijo seniūnė. – Negalėčiau teigti, kad laidojimas kolumbariume sparčiai populiarėja, tačiau paklausa yra.“
Kai kuriose kapinėse Lietuvoje yra ir pelenų išbarstymo pievelės, tačiau ar tokia legali galimybė atsisveikinti su mirusiojo pelenais yra Gargždų kapinėse, seniūnijoje dar niekas nėra teiravęsis. Tačiau nuolat seniūnija sulaukia artimųjų, draugų, pažįstamų žmonių kapų ieškančiųjų įvairių klausimų, nors abejos Gargždų kapinės yra suskaitmenintos. „Savarankiškai rasti ieškomus kapus galima internete www.cemety.lt. Dažnesnės būna situacijos, kai artimieji neturi įrodymų, kad kapavietėje tikrai palaidoti jų artimieji, giminės, kai kapavietės neturi antkapių ir jas sudėtinga identifikuoti, taip pat ir leisti jose laidoti, nes be už kapavietę atsakingo asmens sutikimo kapavietėje niekas negali būti laidojama“, – paaiškino I. Žiedienė.
Skirtingai nuo laidojimo kapinėse žemėje, urnos saugojimas kolumbariumo nišoje, kuri skiriama 30 metų su galimybe šį terminą pratęsti pagal tuo metu galiosiančius teisės aktus, yra mokamas: mažesnės nišos kaina (iki 2 urnų) – 600 Eur, didesnės (iki 4 urnų) – 900 Eur. Į šią kainą įskaičiuotas užrašo (vardas, pavardė, gimimo ir mirties data) iškalimas, už kurį atsakinga Gargždų seniūnija. „Pareiškėjo prašymu akmens plokštėje galima pavaizduoti religinius tikėjimo simbolius (pvz., kryžių, Dovydo žvaigždę ir pan.).
Draudžiama prie kolumbariumo sienelių, pagrindo tvirtinti vazas, žvakides, dirbtines gėles ir pan.; akmens plokštėje kalti, klijuoti ar kitaip tvirtinti nuotraukas, atvaizdus, užrašus ir pan., statyti žvakes, dėti gėles, kitus daiktus ant tako prieš kolumbariumą“, – skelbiama Kremuotų žmonių palaikų laidojimo Klaipėdos rajono savivaldybės kolumbariumų nišose tvarkos apraše. Tad palyginti naujas Lietuvoje laidojimo kolumbariume būdas keičia ir tradiciją mirusiojo atminimą pagerbti gėlės žiedu ir žvakės šviesa. Tačiau galbūt jų labiau reikia mums, gyviesiems, o mirusiesiems – mūsų prisiminimų ar maldos šviesos ne tik per Vėlines.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės ir Vitos VITAITĖS nuotr.
