Aplink vien narcizai ir „toksiški“ žmones. O kur esu aš?
Socialinės medijos algoritmas ūžia nuo pasiūlymų ir patarimų apie narcizus, toksiškus žmones, asmenines ribas bei tai, ko santykiuose neprivalome. Žinoma, svarbu saugoti savo ribas ir gebėti atpažinti santykius, kurie yra nenuoširdūs. Tačiau dažnai susimąstau – ar ne per dažnai šiais žodžiais svaidomasi?
Atsukti veidrodį į save
Iš vienos pusės toks masiškas susidomėjimas tarpusavio santykiais rodo, kad mes ieškome atsakymų, norime suprasti, kokie santykiai yra sveiki. Bet koks domėjimasis ar smalsumas įvairiems dalykams yra sveikintinas. Tačiau kartais atrodo, kad nuvažiuojame į visiškus kraštutinumus, o gyvenime juk viskam reikia balanso.
Sąmoningai stebiu ir tyrinėju, ką socialinėje medijoje esantys „ekspertai“ man siūlo išmokti. Pateikiami lengvi atsakymai, kada aplinkinius mesti iš savo gyvenimo. Tada pagalvojau, kaip greitai šie mokymai siūlo suklijuoti etiketes žmonėms. Tačiau bent jau aš nepastebėjau pasiūlymo savikritiškai įvertinti save patį. Verta ne tik žinoti, koks santykis yra nenuoširdus, bet atkreipti dėmesį į save patį. Savo vidinius šešėlius verta pažinti ir čia nėra nieko blogo ar gėdingo. Tai mus išlaisvina, o kai juos pažįstame galima lengviau, be pykčio suprasti kitų žmonių netobulumą. Kai pažįstame savo šešėlius gauname galimybę kurti santykius ne diktuojant jiems. Tampa įmanoma rinktis, kaip elgtis, kad būtų geriausia tiek man, tiek žmogui esančiam šalia mūsų.
Suprasti, nereiškia pateisinti
Kartais nutinka, kad įsipainiojame į santykius, kurie yra ne itin nuoširdūs ar mus skaudina. Normalu, kad galime jausti pyktį, liūdesį, nusivylimą, norą apibendrinti, kad visi žmonės tokie ir užsisklęsti. Tačiau visada yra dvi pusės: šie išgyvenimai taip pat yra galimybė suprasti, kas įvyko. O, kai suprantame, tikimybė vėl atsidurti panašiose situacijose tampa daug mažesnė.
Tikiu, kad kiekvienas santykis yra veidrodis, kuriame atsispindi ne tik kiti, bet ir mes patys. Kai nustojame lengvai klijuoti etiketes, atsiranda galimybė pamatyti kur kas sudėtingesnį paveikslą – būtent tokie yra žmonių santykiai. Galbūt tas žmogus, kuris sukėlė skausmą, pats savo viduje daug kenčia, veikia iš savo nepažintų vidinių šešėlių. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad turime pateisinti ir kęsti. Tačiau tai išlaisvina mus pačius – pažvelgti į kitą žmogų su atjauta ir be intensyvaus pykčio. Nors tikiu, kartais būna labai sunku. Ir tai irgi yra normalu. Visada kuriant santykius su žmonėmis mes rizikuojame, kad mūsų nesupras, įskaudins, išduos. Tačiau svarbiausia neužsisklęsti nuo naujų santykių, nes nuo savosios prigimties nepabėgsime, kad žmogui reikia žmogaus.
Danielius EINIKIS
Psichologo asistentas
Asociatyvi nuotr.
