Ar nieko neveikimas tampa prabanga?
Papuolu į mąstymo pinkles lyg musė į voratinklį manydamas, kad kai padarysiu tą ir aną, jausiuosi pakankamas ir galėsiu savęs nebegriaužti, jog darau per mažai. Tačiau kiekvieną kartą viskas baigiasi tuo pačiu – jausmu, kad per mažai darau. Net neabejoju, kad šis jausmas būdingas ypač šiuolaikiniam žmogui: kodėl taip sunku leisti sau tiesiog būti?
Niekada nebus gana
Kai studijavau bakalauro studijas, atrodė, kad gyvenime nieko neveikiu. Galvojau, kad vien studijuoti neužtenka. Tada galvojau: kai pradėsiu dirbti ir studijuoti magistrantūrą, tikrai atstosiu nuo savęs. Nuoširdžiai tikėjau, kad vidinis spaudimas išnyks. Tačiau jis nepasotinamas, nes vėl apima jausmas, kad darau per mažai. Tik šįkart graužatis kyla ne dėl studijų ar darbo, o dėl to, kad, pasak vidinio kritiko, per mažai stengiuosi būti laimingas. Anksčiau tokią jauseną priimdavau labai asmeniškai. Galvojau, kad su manimi kažkas negerai. Tačiau klausydamasis savo socialinio burbulo pastebiu, jog nesu vienas. Dauguma jaunų žmonių gyvena su šiuo jausmu, kurį dar tiksliau iliustruoja grupės „Graži ir ta galinga“ daina „Man niekada nebus gana“.
Priežastys skirtingos
Kažkas gali manyti, kad tai puiki savybė, kuri leidžia siekti viršūnių. Iš vienos pusės taip, bet iš kitos – ar mes sukurti viską daryti tik per jėgą ir savęs plakimą? Nejaugi negalima ko nors siekti per malonumą, smalsumą, švelnumą sau? Nesakau, kad viskas visada turi būti lengva, bet ar tikrai negalime ieškoti balanso tarp pastangų ir gerumo sau?
Kiekvienas, kuris susiduria su panašiais jausmais, turėtų pats sau atsakyti, iš kur atsiranda toks stiprus spaudimas nuolat kažką daryti. Gal tai bandymas kelti savo savivertę per pasiekimus? O gal aplinkos spaudimas, kuriame nemadinga nedirbti, ilsėtis ir nežinoti, ko nori? O gal įsitikinimas, kad tik nuolatinis judėjimas į priekį suteikia gyvenimui prasmę? O gal socialinė medija, kuri kuria iliuziją, kad visi valgo tik salotas ir medituoja, bet už ekrano pasislėpę valgo picą? Gal per daug spaudimo kurti vidinę ramybę, nes tų būdų – milijonas. O atsipalaidavimas ar laimė tampa dar viena užduotimi, kurią reikia įvykdyti.
Nelyginti savęs su kitais
Tikriausiai vienas paprasčiausių būdų padėti – tiesiog kartais leisti sau būti neproduktyviam, nežinančiam, ko nori, sutrikusiam. Leisti sau sustoti ir prisiminti, kad gyvenimas – ne lenktynės. Gyventi jį savo tempu. O kai pajusite, kad vidinio spaudimo jau per daug – paklausykite tos pačios grupės dainos „Savu tempu“. Joje rasite įkvėpimo, kaip elgtis su vidiniu spaudimu, kuris kartais tampa per daug stiprus.
Danielius EINIKIS
Psichologo asistentas
