Arbatos puodelis lėmė posūkį gyvenime

XXI a. modernėjančio pasaulio žmogui žodis „savanorystė“ nebereiškia laiko švaistymo. Apie šios veiklos naudą asmenybės tobulinimui ir ateities planus kalbamės su 6 mėnesius Gargždų atviro jaunimo centre savanoriavusia Ieva Dobravalskyte.

Norėjo išbandyti jėgas

– Kaip susidomėjai savanoryste?

– Ne kartą prieš pasirašydama sutartį su Atviru jaunimo centru bandžiau savanoriauti „Raudonajame kryžiuje“, Klaipėdos jaunimo teatre. Tačiau man vis neįtikdavo komanda arba veikla. Atėjusi Gargžduose į jaunimo centrą pajaučiau kitokią aplinką – patiko ir darbuotojai, ir ateinantys žmonės.

– Kaip gavai pasiūlymą?

– Atvirame jaunimo centre atsidūriau visai netikėtai – vakare užsukau atsigerti arbatos, o vėliau išvažiavau į mokymus Kirkšnovėje (Ariogaloje). Po jos suvokiau, jog noriu savanoriauti.

Mano pirma mintis buvo, jog noriu išvažiuoti į užsienį, bet tiktų ir Gargžduose. Atėjau pas centro direktorę Inesą Gaudutytę dar jos nepažinodama ir pasidalijau savo siekiamybe, ji užsirašė mano kontaktus. Kitą dieną sužinojau, jog pagal Klaipėdos rajono „Apskritojo stalo“ projektą galiu prisijungti prie komandos. Neįsivaizdavau, ką reikės daryti, bet norėjau save išbandyti.

– Kokiomis veiklomis užsiėmei?

– Mėnesio pradžioje susidarydavome planą, ką veiksime. Pavyzdžiui, planuojame sukurti renginį, o tuomet fiksuoji, ką aptarei su kitais, ką nusprendei, kiek laiko užtrukai. Per mėnesį reikėjo surinkti 40 savanoriavimo valandų, o per visą laikotarpį – 5 kompetencijos ženkliukus. Programėlėje buvo klausimai ir pagal juos kalbėdavomės su projekto vadovu. Aptardavome bendravimo įgūdžius, verslumą ir kt.

Buvome 4 savanorės, kiekviena turėjome savo veiklos sritis. Aš labiausiai užsiimdavau plakatų gaminimu. Kartais sukeisdavome veik­las, nes norėjosi išbandyti ir fotografavimą ar renginio vedimą.

Miestas mirgėjo plakatuose

– Kaip kilo idėja jaunimo vasaros estradoje organizuoti kino seansus po atviru dangumi?

– Vieną kartą sužinojau, jog jaunimo centras rašo projektus finansavimui gauti. Tuo metu ir pati labai norėjau sukurti projektą, tačiau dar nenumaniau, kokį. Tada pajaučiau impulsą – juk tai galėtų vykti lauke, galbūt vertėtų surengti filmo vakarą visiems, kas norėtų ateiti. Galvojau, jog bus labai sunku pateikti projekto paraišką, bet man pavyko! Juk nauda paprasta – tai prasmingas laisvalaikis ir suteikia renginių įvairovę Gargžduose.

– Kaip sekėsi vykdyti projekto reikalavimus? Juk pirmąkart tai darant būna nelengva.

– Manau, jog sunkiausia buvo dėl finansavimo, nes reikėjo apskaičiuoti, kiek viskas kainuos. Inesa labai padėjo – patarė, jog galime pasikviesti „Kino pavasarį“. Patvirtinus projektą labai džiaugiausi, tačiau suvokiau, kad prasidės darbų planavimas. Konsultavomės, kokius filmus žiūrėsime, jie rekomendavo, kokie buvo populiariausi. Galiausiai seansus viešinau visur, kur tik galėjau. Visą miestą apkabinau plakatais.

Labai jaudinausi, kuomet reikėjo tarti žodį žiūrovams, nes aplink mačiau pažįstamus veidus. Tačiau savimi didžiavausi, buvau labai laiminga, kad pavyko įvykdyti planą. Džiaugiuosi, jog sulaukiau daug pagalbos iš žmonių, kuriems tai nepriklauso, bet vis tiek ėmėsi darbų kartu.

Po antro kino vakaro, kai subjuro oras ir teko filmą nukelti į jaunimo centrą, žmonės daugiau sužinojo apie šią organizaciją.

Pakartotų dar kartą

– Ko išmokai būdama jaunimo centre?

– Labai išlavinau bendravimo įgūdžius. Mano visi draugai yra labai panašūs, o jaunimo centre – skirtingi. Su visais bendraudama įgijau daugiau drąsos, nes jau galiu patarti. Suvokiau, jog galiu realizuotis kitose srityse.

– Neseniai baigei ilgą abitūros kelią. Kokie kiti planai?

– Apie studijas kol kas norisi mažiau galvoti. Turiu daug idėjų, ką norėčiau nuveikti. Prieš savanorystę galvojau studijuoti menus, tačiau po pusmečio apsigalvojau. Pamilau darbą su žmonėmis ir suvokiau, jog tai tikroji mano sritis.

Savanorystė padėjo suvokti, jog ateityje norėčiau save sieti su socialiniu darbu, su jaunimu, nes supratau, jog tai mėgstu ir man tai pavyksta.

– Ar pakartotum?

– Tikrai dar kartą vykdyčiau šią veiklą. Galbūt dėl to, jog žinočiau, ką galėčiau kitaip padaryti. Bandyčiau iš naujo planuoti laiką, daugiau skirčiau savęs vykdomiems darbams jaunimo centre.

Kalbėjosi Robertas MACIUS

Asmeninio albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių