Atgarsiai
Jaunimo laisvalaikis: kaip likimas duos…
Džiugu, kad keliate aikštėn jaunimo užimtumo ir elgesio laisvalaikio problemas, tačiau skeptiškai žiūriu į tas pastangas, nes manau, jog tai tiesiog „kova su vėjo malūnais“. Niekam tas jaunimas nerūpi. Teisingai rašėte: „Taigi kas patiks jaunimui, nepatiks senimui.“ O juk valdžioje visi, atsiprašau už pastebėjimą, senatvės pusėn žengtelėję. Tikri tėvai gerai žino, kas jaunimui geriausia, ko labiausiai jam reikia, tačiau užmiršo patys, kaip kadaise iki paryčių gegužinėse, savo ratelių „šokiuose“, įvairiuose susibūrimuose užsibūdavo. Na, suklydau, ne visi gal.
Dėkinga geriems prisiminimams
Esu 30-metė, auginu du vaikus, ir man dabar jau baisu darosi pagalvojus, kas bus su jais paauglystės periodu. Juk nėra viešų, legalių susibūrimų vietų, kur vykdavo šokiai, kuriuos bent jau drąsiai tėvams gali įvardinti ir kuriuose nors kiek tvarką palaikydavo organizatoriai bei policija.
Galiu tik pasidžiaugti savo jaunystės laikotarpiu prieš 15-18 metų. Sunkiu nepriklausomybės atkūrimo ir kartu bedarbystės bei depresijos periodu šeimoje nebuvo pajamų, bet turiu malonių prisiminimų. Galiu teigti, jog man pasisekė labiau nei dabartiniam jaunimui. Teko šokt ir per gegužines Gargždų slėnyje iki paryčių. Iš pradžių ir tautiškas polkutes, vėliau ansamblio muzikantus keisdavo to meto estradinės muzikos diskoteka. Tokie renginiai buvo!!! Šių dienų organizuojami jiems neprilygsta, nors ir mokami. O kiekvienam savaitgaliui užtekdavo sutaupytų per savaitę 5 Lt (penktadieniui ir šeštadieniui). Pabūdavome su draugais, susipažindavome su naujais, pasilinksmindavome iki paryčių, nes paskutinės renginių valandos būdavo nemokamos.
Kažin ar organizatoriai labai daug pinigų reikalavo, daugiau buvo dirbama iš idėjos, nes pinigų nebuvo. Tačiau gyvavo šokiai aikštelėje (parke ant išcementuoto pamato), šokiai klube „Dilema“, vėliau pasivadinusiu „Dekapo“ (kino teatras), „SD klube“ (buvęs restoranas), bare „Vizija“, ir kt. Dėkinga esu tam periodui ir to laikotarpio verslininkams (tegu peikia juos kas nori) už prisiminimus apie sutiktus kitus jaunus žmones, su kuriais ir šiandien gatvėje galiu pasisveikinti. Dėkoju už įdomius renginius, nedrąsiai žengtus žingsnius į šokių aikštelę su nepažįstamu jaunuoliu ar net vyru, kuris išmokė keleto tradicinio šokio žingsnelių. Dėkinga už apsaugos vaikinų budrumą ir apsaugą nuo nemalonių situacijų. Net nereikėdavo jų kviesti: pastebėję merginų priešiškumą, prieidavo ir paklausdavo: „Ar viskas gerai, merginos? Gal jums nemalonūs šie vaikinai?” Nereikėjo klampoti į kažkieno sodą, slampinėti apleistuose namuose, statybose ar glaustis kažkieno namuose. Nebuvo galvos skausmo „ką čia nuveikti, kad nenumirčiau iš nuobodulio?“
Maištingiesiems alternatyvos nėra
Nežinia, kuria linkme patrauks mano vaikai paauglystės maištavimo periodu. Juk užtenka tik vieno „netinkamo“ draugo. Tėvų ugdyta valia gali nepadėti, kai tuo tarpu vieša ir stebima vieta dar gali atgrasyti, kas nors kitas tiesiog pakišti koją blogam elgesiui ar pan. Anuomet bent iš matymo žinojome savus (vietinius), skirstydavome į tinkamus bendrauti ir netinkamus, apie nežinomus buvo galima kažkieno pasiklausti, tada tiesiog buvo aiškiau, akivaizdžiau. Mano požiūriu, saugiau. Drąsiai viena naktį galėjau eiti miesto gatvėmis.
Žinoma, mano žodžius galima traktuoti įvairiai: iki paryčių vaikščioti merginai nepadoru ir pan. Bet pripažinkime, tas periodas gyvenime yra ypatingas ir nepakartojamas, kurį nuolat primename vaikams, anūkams, tačiau su nostalgija prisimename ir patys.
Maištingas jaunimas yra tiesiog nepatogus: neleidžia miegoti, triukšmauja, dergia, laužo, gatvėje baisu vaikščioti, bet juk maža alternatyvos jiems pasiūlyta, nemanot? Kiekvienu laikotarpiu buvo nusikaltėlių, – to neišvengsime. Tai kodėl dabar daugumą jų verčiam jais būti? Ką jiems veikti?
Man taip pat nemalonu matyti šiukšles parke, kaip tam bėgikui. Sutinku su juo. Bet juk ir parkas neidealus: mažai šiukšlinių, nėra apšvietimo (tokie triukšmautojai labiau į tamsą lenda), mažai suoliukų, o ir policija nebevaikšto (jei bijo gaujų, galėtų šunis pasiimti, drąsiau būtų). Nebėra kam drausminti, nebėra ko ir gerbti.
Investicija į ateitį – neaktuali
„Ar išgelbėtų situaciją planuojamos diskotekos „Minijos“ kino teatre, ar mieste būtų ramiau?” (citata iš straipsnio). Manau, kad bent jau nenorinčiam „nevaldomai tūsavotis“ jaunimui suteiktume galimybę pasirinkti. Bet tik tada, jei šokiai bus bent iki 3 val. o ne iki 24 val.
Man iki šiol nesuprantami vieši renginiai aikštėje ar slėnyje, kurie vyksta iki 24-1 val. (ar šiukšlių mažiau nuo to bus, eibių mažiau bus prikrėsta?). Jaunimas tik „įsivažiuoja” ir yra paleidžiamas – tai kur jam dėtis užplūdus energijai? Negi gaila keleto papildomų valandų renginiui? Koks ten renginys – paskutinę valandą labiausiai klausomą muzikos sąrašą per „kompą“ paleidžia, ir tiek. Bet ir to, manau, užtektų, jei truktų iki 3-4 val. ryto. Tada ir tėvai iš šono galėtų stebėti, gal ir kartu linksmintis. Gal labiau suprastų vieni kitus, mažiau susvetimėjimo būtų?
Bet šito naivu tikėtis, suprantu. Tai neįmanoma, nes aktualiausias Tarybai yra vyresnis pilietis. Jis bus rinkimuose ir tai labiau tikėtina, o ne pankuojantis, maištaujantis jaunuolis, nes jis dar „žalias“ ir jį sunku patraukti kieno nors pusėn. Bet juk tai investicija į ateitį, o investicijos iš pradžių būna labai brangios, su dideliais administraciniais mokesčiais ir rezultatą duoda (atsiperka) tik po 8-10 metų. Šiuo metu mieste investicijų į jaunimą net mokyklose mažai, bet čia jau kita tema.
Ir ar ne naivu tikėtis iš jaunuolio savimonės ir veiksmų atsakomybės? Nors aš už sportą ir tikiu, jog salėje tikrai leidžiamas laikas yra naudingas, bet jis ten nebūna iki išnaktų, kur jis tada leidžia savo laisvalaikį? Prie tos pačios „Maximos“, parke, pas ką nors namie, narkomanų landoje ar svaiginasi pilstuku? Vargu ar tėvai žino. Jaunuolis dažniausiai ir pats nežino, kur ir kaip praleis vakarą – kaip likimas duos…
Viskas gulasi tik ant tėvų pečių, o socialinis gyvenimas ir visuomenė tam mažai teikia vilties…
Diana VALKSNIENĖ
