Atlaidų šviesa Judrėnų šventovėje
Tituliniai atlaidai Judrėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje – viena didžiausių švenčių seniūnijoje. Šiemet ji sutraukė gausybę žmonių, kad vilnietis svečias kunigas Ričardas Doveika šypsodamasis pavadino Judrėnus miestu. Jis dėkojo už išsaugotą liaudies pamaldumo tradiciją ir linkėjo švęsti gyvenimą.
Laikas tikėjimo dovanai
Sausakimša bažnytėlė, būriai žmonių šventoriuje – šeimos su vaikais, kūdikiais, žilagalviai senoliai. Atlaidų dalyviai šioje gausybėje jautėsi pakylėti. Šv. Mišioms vadovavęs kunigas R. Doveika kalbėjo, jog atvyko į miestą – ne į provinciją. „Čia viskas tikra: čia šventovė, kurią statė protėviai, čia žemė, išvaikščiota tėvų, senelių, prosenelių. Čia kapai, kuriuose ilsisi bočiai. Esu dėkingas už tikėjimą, kurį mes išpažįstame – neišsižadėkime jo, liudykime jį“, – kvietė Lietuvoje žinomas, žmonių mylimas kunigas Ričardas.
Judrėnų parapijos žmonės iš anksto ruošėsi tradicinių atlaidų iškilmei. Judrėniškė Birutė Ubartienė, skaičiuojanti devintą dešimtmetį, su pagalbininkėmis pynė vainikus papuošti bažnytėlę. Ši senjorė visada randa laiko ateiti į bažnyčią pasimelsti. Atlaidų dieną reikėjo išsiruošti anksčiau, kad galėtų rasti vietos atsisėsti. „Iš namų išėjau anksti“, – prisipažino garbaus amžiaus judrėniškė. Pusvalandžiu anksčiau su šeima atvyko kita miestelio gyventoja Irena.
Judrėnų bažnyčios choras, vadovaujamas Alfonso Meškausko, rinko giesmes, derančias tituliniams atlaidams, repetavo. Širdį palietė negausaus būrelio choristų giedojimas. Judrėnų parapijos klebonas Robertas Romanovskis patikino, jog su atlaidų vedėju kunigu Ričardu pradėjo tartis daugiau nei prieš metus. „Džiaugiuosi, kad atlaidai daugiau žmonių priartino prie Dievo“, – „Bangai“ kalbėjo kunigas Robertas.
Dvasingumo pamoka
Šv. Mišioms vadovavęs kunigas R. Doveika pastebėjo, kad Judrėnų bažnyčioje gyva tradicija keliais apeiti aplink altorių. „Tai leidžia pasinerti į bažnyčios įsčias ir patirti vidinę širdies ramybę“, – sakė jis. Kunigas pamoksle patikino, jog šventasis Antanas svarbus mūsų liaudies pamaldume ir daugybę šimtmečių yra vienas iš mūsų širdžiai artimų šventųjų. Istorija liudija, kad jis vienas greičiausiai po mirties tapusių šventųjų. „Jis patikėjo, kad yra Dievas ir atsidėjo tarnauti žmogui. Atlaiduose kviečiame atnaujinti pasitikėjimą ir būti vertam jo. Tik pasitikint vyksta nuostabūs dalykai, – kalbėjo kunigas Ričardas. – Norint gyventi dėl savęs, reikia išmokti gyventi dėl kitų. Šventasis Antanas – nuostabiausias pavyzdys. Gyvenimas dėl kitų – žmogaus pilnavertiškumo prasmė, džiaugsmas.“ Pasak kunigo, gyvenimas be maldos – chaosas, įtampa, depresija.
Kunigas R. Doveika savo pamoksle kalbėjo, kad modernaus pasaulio įtaka didžiulė: žmonės ieško savo tapatybės Zodiako ženkluose. „Pasaulyje daug ženklų, bet krikščionio ženklas – vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“, – persižegnojo kunigas. Jis priminė neseniai išrinkto popiežiaus Leono žodžius, kad pasaulyje daug pakrikštytų ateistų. „Jie neturi laiko nei sau, nei bendruomenei, pasitiki ne Dievu, o horoskopais, burtininkais, nepasitiki žmonėmis, o vadovaujasi nuomonių formuotojais“, – apgailestavo kunigas ir paragino keisti mąstymą, atsiversti. Kunigas R. Doveika taip pat užsiminė apie susiskaldžiusią visuomenę: esame susvetimėję, susiskirstę į įvairias grupeles. „Švento Antano paveiksle – viltis sujungti mūsų gyvenimus su Dievu, sujungti žmones, šeimas, sujungti į pasitikėjimo dvasią. Mus šiandien bažnyčioje jungia daugiau negu skiria“, – viltingai kalbėjo kunigas.
Išsaugotos tradicijos
Po pamaldų vilnietis kunigas R. Doveika „Bangai“ kalbėjo, jog būti kaime ar mieste – tai būti Lietuvoje, būti su savais ir tarp savų. „Kuo unikalūs mūsų maži miesteliai ir kaimai? Čia bendruomenės išlaikiusios vietines tradicijas. Kiekvienas kaimelis – pulsuojanti Lietuvos širdis, duodanti kraują gyvenantiems miestuose, – įsitikinęs svečias. – Nematau skirtumo tarp miesto ir kaimo: tai Tėvynė – ta pati žemė ir žmonės. Skirtinga kitoniškumo dermė leidžia, kad čia vyktų gyvenimas. Galbūt mes būsime karta, kuri matys tuštėjančius miestus – žmonės grįš į kaimus. Lietuvoje tai banguojantis reiškinys.“
Kunigas Ričardas atskleidė, jog pagal galimybes lanko Lietuvos bendruomenes: atvyksta atlaidų proga, kviečiamas į adventinius susitikimus miestelių bibliotekose, kultūros namuose. Nemažą regionų dalį jau aplankė. Ir Klaipėdos rajone ne tik Judrėnus pamatė – anksčiau lankėsi Endriejave.
„Didžiuojamės, kad mūsų parapijos globėjas šventasis Antanas. Tituliniai atlaidai – viena didžiausių švenčių mūsų seniūnijoje. Šį kartą svečias kunigas prikaustė visų dėmesį savo pamokslu, aktualizavęs jį šiandieninėmis problemomis“, – kalbėjo Judrėnų seniūnijos seniūnas Zigmantas Siminauskas. Jis apgailestavo, kad seniūnijoje nedaug belikę varduvininkų Antanų, o jauni tėvai nesuteikia šio vardo savo atžaloms.
Judrėniškė Milda Mockienė į atlaidus atėjo su vyresnėliais vaikais Morta ir Mindaugu. „Į bažnyčią einame turėdami galimybių, bet Antaninių niekada nepraleidžiame. Juk tai svarbiausia parapijos šventė, – patikino ji. – Mums patinka kunigo Ričardo asmenybė, jo pamokslai, bet ne dėl jo atėjome į atlaidus.“
Judrėnuose prasmingai praleidę laiką džiaugėsi gargždiškiai Alina ir Audrius Kampai. „Kiek žmonių susirinko! Prasmingas pamokslas. Gražu“, – sakė jie. Alina prisipažino, kad ją sujaudino giesmė apie šventąjį Antaną.
„Labai patiko pamokslas: kunigas teisus sakydamas, kad daugiau žvalgomės į praeitį, kad tikime Zodiako ženklais ir pasikliaujame nuomonių formuotojais. Pritariu, kad reikia dažniau ateiti į bažnyčią melstis, o ne tik pulti tada, kai kas nors nutinka“, – „Bangai“ kalbėjo judrėniškė Irena Ubartienė.
Po atlaidų susitikę giminaičiai, pažįstami puolė vieni kitiems į glėbius – džiaugėsi susitikimo akimirkomis. Nesiskirstė – susėdo šalia esančių bendruomenės namų kiemelyje pasiklausyti kapelos muzikos, dainininkės Laisvos, pasišnekučiuoti. Anot kunigo Ričardo, malda ir muzika suvienijo žmones.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
