Atmintis

„Pasakykit, kaip išreikšti tiesą?“ –

klausė skulptorius, laisvės kovotojas Vytautas Majoras

Menininkas ne kartą yra sakęs, jog tikėjimą, meilę, viltį – žmogaus dvasinės tvirtybės pagrindus – jis yra įkūnijęs savo drožyboje. Bet kaip išreikšti tiesą? Gyvenime ir kūryboje tiesos ieškojimo kartėlį buvo skaudžiai išgyvenęs. „Ar tiesa ir teisybė yra tas pat, ar tiktai greta eina?“- vis klausdavo savęs ir kitų. Vytautas juk buvo savo epochos žmogus, patyręs karą, okupacijas, lagerius, pažinimo džiaugsmą, tvirtą vyresniojo petį šalia, draugystę ir ištikimybę, pagaliau tautos pakylėjimą…

Visą gyvenimą kovėsi už tiesą, deja, teisingumo jo likimui ne kartą pritrūko.

Tokios asmenybės gula į valstybės pamatus…

Kovo 19 dieną sukanka treji metai, kai iš Jurgių kaimo, jo paties atgaivinto ir išgarsinto, Vytautas išėjo į amžinybę. Švenčiant Valstybės dieną – Vasario 16-ąją – Dovilų krašto žmonės etninės kultūros centre surengė šiam didžiam žmogui skirtą atminimo vakarą. Susirinko ir menininko bičiuliai, jo talento gerbėjai. Buvo parodyti kadrai iš prieš penkiolika metų Rygos kino studijoje pastatyto dokumentinio filmo apie Vytautą Majorą, pristatyti jo sukurti monumentalūs paminklai. Vaizdai nukėlė į piliakalnius ir atmintinas vietas, kurias papuošė meistro Vytauto Majoro skulptūros –„Žemaitis“, pastatytas ant Skomantų piliakalnio (autorius yra sakęs, jog tai mieliausias jo darbas), „Palangos Juzė“ – Motiejaus Valančiaus gimtinėje Nasrėnuose, „Sukilėliai“ (1863 m. sukilimo 100-mečiui), „Ieva Simonaitytė“ – Vanaguose, antkapiniai paminklai Majorų šeimai – Veiviržėnų, Juzefui Mašekui – Salantų, Simonui Stanevičiui – Švėkšnos kapinėse. Ir, žinoma, jo sumanytas Ablingos medžio skulptūrų memorialas, pastaruoju metu kiek netekęs populiarumo, tačiau meninės vertės nepraradęs. Ir tai nėra viskas.

Vytauto Majoro ir jo žmonos Birutės rankomis prikelta iš griuvėsių ir išpuoselėta sodyba Jurgių kaime buvo bičiulių, likimo draugų, bendraminčių susitikimų, turistų, vestuvininkų ar šiaip smalsuolių pamėgta vieta. Visokios valdžios čia veždavosi svečius pasididžiuoti, kokį grynuolį išaugino Žemaitijos paribio Vilkų kampo kaimas.

– Tokius žmones, kaip mūsų Vytautas, prasminga minėti Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo dieną, – su pasididžiavimu kalbėjo Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė, – nes jie yra mūsų tautos dvasios stiprybės ir jėgos pagrindas. Mane stebino jo pagarba žmogui, nuoširdus priėmimas, darbštumas ir optimizmas. Dabar visi jo pasigendame. Ir Punsko lietuviai taip pat, nes visus sodyboje apsilankančius jis sutikdavo plačiai atvėręs vartus tarsi lauktus svečius: lenkus lenkiškai pasveikindavo, vokiečius – vokiškai, rusus – rusiškai.

1996 metais medžio skulptorius Vytautas Majoras už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinu.

„Esu dėkinga už meilę mano Vytautui“,

 – sujaudinta tarė Birutė Majorienė. – Didžiausia jo savybė, užkrečianti visus aplink esančius, buvo jo gerumas. Jis tiesiog traukte traukė žmones, jie ėjo pas mus iš visur. Draugai, paskui draugų draugai. O tų pažinčių! Niekad ant nieko nepyko. Niekada niekam nepavydėjo, todėl ir negalėjo suprasti, kodėl jam neleidžiama statyti sukurtų paminklų. Apie lagerius pasakojo tiktai gerus prisiminimus, pabrėždamas, jog ten buvo jo universitetas, ir minėdavo tik gerus žmones. Daug skaitė, ką ten skaitė – knygas tiesiog ryte rijo, ne veltui vadindavome jį vaikščiojančia enciklopedija. Skaitė iki paskutinės dienos. Skaudžiai išgyvendavo nuoskaudas. Juk dėl to, kad kalėjo lageriuose, buvo atleistas iš darbo mokykloje, vėliau neleido su darbais išvykti į Prancūziją.

Birutė prisiminė, kaip Vytautą atvirai sekė sovietų saugumas, netgi užeidavo į dirbtuves.

– Kaip kiekvieną menininką, jį kankino aibės dvejonių, o paskutiniaisiais metais – ar suspės baigti „Angelą“? Ypač, kai juto senkančias jėgas. Raminau jį sakydama – suspėsi. Suspėjo, bet daug kas liko jo sumanymuose.

Šalia žmonos Birutės pasakojimų reikėtų pridurti, jog kuriant Ablingos memorialą, o ir vėliau, kai čia plūsdavo žmonių grupės iš viso pasaulio, Vytautas Majoras kurį laiką buvo sąmoningai ignoruojamas. Anais laikais jam taip ir nebuvo suteiktas visų vieningai nuspręstas Meistrų meistro vardas.

Visus jis traukė

Veiviržėnų bažnyčios klebonas Česlovas Degutis, vasaromis po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo į Vytauto Majoro sodybą suvažiavus sovietinių lagerių kaliniams, laikė šv. Mišias ir pasakė pamokslą palydint jį į paskutinę kelionę.

– Mąstau, iš kur ta gelmė, jo tvirtumas, gyvenimo, mąstysenos suvokimas, filosofijos, kosmologijos pagrindai? Tai vis iš tos žemaičių žemės, – prisiminimus iš susitikimų su Vytautu pradėjo kunigas Č. Degutis. – Diskutuodavome tais klausimais. Jis turėjo giluminį suvokimą, sudėtingus dalykus gebėjo išreikšti paprastai. Jausdavau iš Vytauto tėviškumo jausmą, jis kažkaip buvo aukščiau, į jį galėjau atsiremti. Matyt, man reikėjo tokios tvirtos rankos, tokios asmenybės palaikymo. Prie didelių žmonių visi nori prisiliesti. Esu dėkingas Dievui, kad tiek metų teko su juo susitikti, pakalbėti, praplėsti pažinimo akiratį, – sakė dvasininkas. – Ir dar. Vytautas gražiai kalbėjo apie mirties neišvengiamybę. Iš jo dvelkė ta senosios lietuvių religijos nuostata, tos etnografinės gelmės, kai mirtis priimama kaip natūrali pabaiga – išėjimas po visų darbų…

Dailininkui Edvardui Malinauskui, ilgamečiam Vytauto bičiuliui, su kuriuo buvo dalintasi ir kūrybiniais sumanymais, ir išdainuotas visas lietuviškų dainų lobynas, atrodo, jog Vytautas ir tais sovietiniais metais dirbo, ką norėjo. Jo kūrybinių proveržių nebuvo galima sulaikyti. Todėl išliks jis atmintyje, kol supus paskutinė skulptūra…

Medžio skulptorius Petras Balsys, Vytauto Majoro mokinys ir buvęs kaimynas, taip pat iš Vilkų kampo kaimo, priminė, kaip jo mokytojas jautė medį, o jaunieji meistrai tiesiog augo ir brendo po jo užančiu.

– Treji metai praėjo po Meistrų meistro mirties, tačiau jokio žymens jo atminimui neturime. Manau, reikia tautodailininkams susiburti ir padaryti, – siūlė gargždiškis Petras Balsys.

Žvakelės prie paminklų

Vasario 16-ąją daugelyje vietų prie paminklų laisvės kovotojams atminti buvo uždegtos žvakelės. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo valdybos pirmininkas Česlovas Tarvydas pažymėjo, jog buvęs politinis kalinys Vytautas Majoras nuo pirmųjų Atgimimo dienų padėjo įamžinti pasipriešinimo okupantams kovų atminimą. Pagal jo projektus pastatytas paminklas Laugalių kapinėse, paminkliniai ženklai partizanų užkasimo vietose.

– Kai ruošėmės atidaryti Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejų Priekulėje, – prisiminė Č. Tarvydas, – nuvykome pasitarti su Vytautu. Jis išklausė mūsų sumanymus, apsižvalgė ir tarė: „Aš savo bendražygiams pastatysiu paminklą. Tik storą ąžuolą parūpinkit.“

Silpstant jėgoms ėmėsi darbo. Padarė, tik jo pastatyti nebesuspėjo. Šiandien Vytauto Majoro skulptūrinė kompozicija, skirta žemaičių partizanams, pasitinka kiekvieną užeinantį į muziejų. Tą vakarą prie jo buvo uždegtos žvakelės šviesiam buvusio politinio kalinio Vytauto Majoro ir visų kovotojų už Lietuvos laisvę atminimui.

Aldona VAREIKIENĖ