Atmintis
Prisiminkime žuvusiuosius už laisvę
Slenka dienos it debesys, vėjo genami dangumi. Štai ir vėl lapkričio 1-oji, toji diena, kai visi, kas važiuotas, kas pėsčias skuba į kapus pagerbti savo mirusių artimųjų.
Kas pagerbs ir prisimins tuos jaunus vyrus ir moteris, kurie pokario laikotarpiu guldė galvas Veiviržėnų, Judrėnų, Švėkšnos miškuose? Kur ilsisi jų kūnai – niekinti, mėtyti gatvėse, aikštėse, patvoriuose, kišti į šulinius, išvietes? Kas gali pasakyti, kur Bronės Žemgulytės Žėmčiūgo, Lietuvaitės, Krauleidžio Mamerto-Našlaičio, Tarvydo Prano-Sakalo, Kurmio Vytauto-Audros, Kontrimo Antano-Paramos ir dar daugelio partizanų kapai? Greičiausiai buvo girtų stribų nuvežti į artimiausią pamiškę, žvyrduobę ar užkasti kaip ir daugelis Priekulės Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus žaliuojančiame kieme bei sukišti į netoliese esantį Drukių kaimo durpyną. Veždavo juos vežimu naktį, sumetę tarsi pagalius, sustingusius, kulkų išdraskytus, savaitę pragulėjusius „parodoje“ muziejaus teritorijoje – tuometėje saugumo būstinėje. Vargu ar kas juos galėjo ir pažinti po tokių išbandymų. Moteris, kuri tuo laiku gyveno Priekulėje ir buvo dar paauglė, prisimena: „Pas mano mamą gyveno stribas (nuomojo kambarį). Ryte jis grįždavo girtas, o visi drabužiai ir rankos būdavo kruvini“. Gal gerdami bandė nutildyti savo juodą sąžinę? Kai vežimas su nužudytais partizanais iš lėto judėdavo keliu, į jo šonus įsikibę strapaliodavo prigėrę stribai. Būdavo, kad ir pamesdavo kokį kūną, tai baisingai keikdamiesi turėdavo grįžti ir paimti. Nepajėgdami prigėrę toli keliauti, vežėjui kartais liepdavo – sustok, kasam čia pat. O kur tas čia pat – tik Dievas težino, nes šie saugumo tarnai niekam nepasakė, kur pakasė tą ar aną asmenį. Bronislavos Žemgulytės brolis Tadas prašė gražiuoju vietinį Priekulės stribą. Mat anas prasitarė – žinau, kur guli tavo sesuo. Žadėjo Tadas jam duoti prigerti tiek, kiek norės, nes buvęs stribas buvo girtuoklis, o išgėrusiam liežuvis dažnai atsiriša. Na, bet stribas atsitokėjo ir pasakė – aš tik pajuokavau.
Tik miškas, jei galėtų kalbėti, tyliai ošdamas, oi daug ką bylotų apie tuos pokario laikus. Kaip vaikščiodavo po jo tankmę vyrai-broleliai partizanai, kaip lėkė kulkos ir liejosi kraujas lietuvių, kaip išeidavo moterys pas mylimus į mišką ir ten žūdavo kartu, kaip motinos negalėdavo parodyti ašarų, kurios sūria kančia degino širdį, kaip tėvas turėjo vežti nukautą savo sūnų į saugumą, o širdis sruvo krauju…
Kad ir kiek sovietiniu laikotarpiu stengtasi nuslopinti, numarinti, išrauti su šaknimis žmonių atmintį – išliko Jie gyvi senose nuotraukose, atsiminimuose, eilėse, dainose, artimųjų širdyse. Amžinai jauni jie išliko Priekulės Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus stendų fotokopijose, kuriose kariškai pasitempę, su šypsena veiduose stovi miško tankmėje ir siunčia iš praeities mums Žinią – mes gyvi jūsų atmintyje.
Jų lūpomis buvo pasakyta Tiesa – Lietuva bus laisva. Tai, ko jie taip atkakliai siekė, – tą mes šiandieną turime. Jų pralietas kraujas sodriai palaistė Tėvynės žemę ir atgimė Sąjūdžio žiedais.
Tad, degdami žvakelę ant artimo kapo, kalbėdami maldos žodį, prisiminkime ir pagerbkime tuos Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus rajono 236 partizanus, kurie ne veltui padėjo galvas ant Tėvynės aukuro.
Tad, pakeleivi, kai lapkričio 1-ają vyksi pro šalį, užsuk į muziejaus vidinį kiemą ir uždek šventą Žvakę, kad ramiai ilsėtųsi kūnai ir nežvarbtų vienišos kankinių sielos…
Sabina VINCIŪNIENĖ
Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus vadovė
