Atostogos
Čikagoje gyvenančiai doviliškei – geriausias poilsis tėviškėje
Tradiciniame liaudiškos muzikos festivalyje Doviluose susitikome su iš Čikagos atvykusia buvusia doviliške Veronika ir jos vyru, italų kilmės amerikiečiu Robertu Veto. 10 metų Amerikoje gyvenanti Veronika prisipažįsta neįveikianti gimtinės ilgesio ir svajoja kada nors į ją grįžti.
Išvyko ten, kur laukė Robertas
Veronika Grišanovaitė-Veto, pakalbinta „Bangos“ korespondentės, buvo atvira ir nuoširdi: „Prieš 10 metų daug plačių kelių iškeičiau į siaurą takelį. Tas takelis – mano vyras Robertas“.
Jų pažintis užsimezgė Veronikai vieną vasarą išvykus padirbėti į Ameriką. Manė trumpam, tik prisidurti prie mokytojos atlyginimo. Tačiau pažintis su Robertu apvertė aukštyn jos gyvenimą ir tuomet su 17-mete dukra ji ryžosi išvykti į Čikagą.
Veronika neslepia, kad pusmetį dukra išgyveno depresiją, jautėsi svetima ir labai ilgėjosi Lietuvoje likusių artimųjų, draugų. Bet vėliau apsiprato. Baigė universitetą, dar rengiasi studijuoti tarptautinę teisę. Dabar dukra patenkinta savo gyvenimu JAV. O Veronika tebesvajoja apie sugrįžimą į Lietuvą, Amerikoje ji taip ir neprigijo, jai šioje šalyje viskas svetima. „Turiu puikų vyrą, darbą, namus – viskas yra. Gyvenu Amerikoje legaliai, todėl beveik kasmet galiu grįžtu į gimtinę. Bet jei negalėčiau atvažiuoti atostogų, uždusčiau kaip žuvis be vandens“, – prisipažįsta moteris. Susitikimai su sūnaus šeima, tėvais, broliais, seserimis ir kitais artimaisiais – jai pačios geriausios atostogos. Visai neseniai Grišanovai atšventė giminės susitikimą.
Per darbus užmiršta vaikus
Veronika dirba specialiąja pedagoge mokykloje. Jos ugdytiniai – emocinių sutrikimų turintys vaikai. Dėl neprognozuojamo, agresyvaus elgesio su jais nebeįmanoma dirbti klasėje nei mokytojui, nei mokiniams. Todėl jie atskiriami ir jų ugdymu bei auklėjimu ima rūpintis specialieji pedagogai. Su penkiais tokiais mokiniais dirba trys specialistai. „Emociškai sutrikusių vaikų Amerikoje daug ir jų skaičius auga, – sakė Veronika. – Taip yra todėl, kad tarp tėvų ir vaikų nėra dvasinio ryšio. Jie bendrauja rašteliais. Tėvai neturi laiko savo vaikams. Bendravimo stygių kompensuoja daiktais. Vaikams daug duodama, tačiau nekeliama jokių reikalavimų. Ilgainiui ir tėvams, ir mokytojams nebeįmanoma su jais susikalbėti. Nebenuostabu, jei mokinys mokytojui trenkia knyga per galvą…“
Veronika sako, jog jos darbas – labai sunkus, bet už jį, ypač pradedančiam specialistui, mokamas nedidelis atlyginimas. Tėvų į mokyklą neprisišaukia ir jų pagalbos nesulaukia. Savo vaikus jie kaip daiktus numeta specialiesiems pedagogams.
Bendravimas – didžiausia vertybė
Veronikos akimis, Lietuva per tuos 10 metų labai pasikeitė. Žmonės gyvena geriau ir gražiau, nors, pasak jos, vis dar atrodo liūdni, susirūpinę. Vertingiausia tai, kad išliko ir puoselėjamas bendruomeniškumas, kad yra tokios šventės, kaip neseniai surengtas festivalis Doviluose. Amerikoje, pasak Veronikos, to nėra. Amerikiečiai gyvena uždarą gyvenimą. Mūsų pašnekovę guodžia tai, kad vyro giminė – italai. Jiems, panašiai kaip ir lietuviams, brangi šeima, todėl jie vieni su kitais bendrauja ir išlaiko stiprius ryšius.
Irena KASPERAVIČIENĖ
