Atskleista Padvarių pranciškonių vienuolyno koplyčios altoriaus paslaptis
Altoriaus likimas siejamas su Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia
1929 m. balandžio 5 d. į Padvarius kurti pranciškonių moterų vienuolyno atvykusi sesuo Ona Augustina Galdikaitė (1898–1990) vargu ar tikėjo, kad geradarių dėka po kelerių metų čia bus pastatytas naujas vienuolyno pastatas su koplyčia, kurią papuoš Italijoje pagamintas neogotikinis altorius.
Pradžia – tik medinė trobelė
Į Padvarius, į Placidos Paulikauskaitės dovanotą ūkį atvykusi Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijono Martinijono Bučnio duotu dideliu dviejų arklių traukiamu vežimu, kurį vadeliojo broliukas Teodoras ir kuriame buvo sukrauti traukiniu iš Kauno atvežti geradarių suaukoti daiktai – puodai, šluotos, kibirai, kastuvėlis pelenams ir kelios lovos bei stalai – O. Galdikaitė patyrė dvejopus jausmus, apie kuriuos 1989 m. savo atsiminimuose ji rašė: „Ką radau? Kieme netoli namo stovi pakrypęs kryžius be kančios. O Viešpatie! Ar Tu man užleidai savo vietą ant to kryžiaus?“
Nors įsikūrimas Padvariuose prasidėjo nuo medinės trobelės gerojo kambario plūktinės aslos gramdymo kastuvu, ilgainiui pagalba įsikūrimui spartėjo. 1929 m. tėvas M. Bučnys pašventino senojo namo palėpėje įrengtą koplyčią, o 1930 m. kovo mėn. buvo gautas leidimas statyti vienuolijai reikalingus namus ir įkurti novociatą. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis taip pat nurodė ir būsimą jų vardą: Dieviškosios Jėzaus širdies seserų pranciškonių kongregacija, kurią jis 1931 m. vasario 6 d. patvirtino ir kanoniškai. Suderinus vienuolyno namų su koplyčia statybos projektą, O. Galdikaitė pradėjo galvoti ir apie šiai koplyčiai pritaikytą altorių, kuris katalikų bažnyčioje ar koplyčioje yra svarbiausia dalis, prie kurio kunigas per šv. Mišias meldžiasi ir aukoja auką.
O. Galdikaitė savo prisiminimuose rašė, kad altoriaus meistrą ir jo adresą jai nurodė Salantų bažnyčios statytojas kunigas Pranciškus Urbonavičius (1868–1941), nes italų meistrų sukurtos Salantų bažnyčios altoriaus skulptūros jai padarė gerą įspūdį. Iš Ortisei miestelio Italijos šiaurėje, Val Gardenos slėnyje, visame pasaulyje garsėjančiame XVII a. siekiančiomis medžio skulptūrų meistrų tradicijomis, kilęs Josefas Rifesseras tęsė savo giminės tradiciją, nes jo tėvas taip pat buvo medžio skulptorius, ir ši tradicija šimtmečius čia buvo perduodama iš karto į kartą. Šiame Dolomitinių Alpių slėnyje tarp vietos gyventojų vyrauja vokiečių kalba, čia naudojama ir reta ladynų kalba, kuri susidarė iš šnekamosios lotynų kalbos, jai XIX a. patyrus didelę vokiečių kalbos įtaką.
Su Išganytoju – po vienu stogu
XIX a. pab. gimęs J. Rifesseras nugyveno ilgą gyvenimą ir šį pasaulį paliko sulaukęs 101 metų, kai jo sukurti altoriai ir skulptūros pasklido po visą katalikišką Europą ir iki šiol džiugina žmones. Ortisei miestelio, kuriame gyvena apie 5 tūkst. gyventojų, valdžia šio skulptoriaus 100-mečio proga miesto rotušėje buvo surengusi jo pagerbimo vakarą su šv. Mišiomis vietos bažnyčioje, koncertu ir sveikinimais. Jo 1921 m. gimęs sūnus, taip pat kaip ir tėvas pavadintas Josefo vardu, pranoko tėvą ir tapo pasaulinio garso medžio drožėju, šio amato pradmenų išmokęs iš jo, vėliau baigęs šiame miestelyje veikusią šio meno mokyklą. Sulaukęs 99 metų jis išėjo amžinybėn, palikęs daugybę medžio skulptūrų, prilygstančių geriausiems pasaulio bažnytinio meno pavyzdžiams.
J. Rifessero atsiųstas pradinis 6 m aukščio ir 3 m pločio neogotikinio altoriaus projekto pasiūlymas, kuris šiandien saugomas pranciškonių vienuolyne Kaune, skyrėsi nuo O. Galdikaitės vizijos, kurią ji aprašė savo užrašuose. „Meilės Išganytojui bei troškimo, kad sielos kiltų prie jo, vedama aiškiai nurodžiau meistrui visą projektą „Aukos altoriui“, kuriame turi būti pavaizduotas visas Atpirkimo veiksmas. Antepedijaus viduryje – Paskutinė vakarienė, kairėje pusėje – apreiškimas Marijai, dešinėje – Jėzus meldžiasi Alyvų sode – malda už žmoniją. Virš tabernakulio nukryžiuotas Jėzus, grupė su Švč. Mergele Marija, šv. Jonu ir Marija Magdaliete, kairėje šv. Pranciškaus, dešinėje – šv. Klaros statulos. Viršum Nukryžiuotojo paveikslas: dangiškasis Tėvas išskėstomis rankomis priima Išganytojo auką. Visa tai įgyvendinęs J. Rifesseras į Padvarius atvyko 1931 m. rugpjūčio 29 d. ir apie tai O. Galdikaitė vėliau rašė: „Laukėme seselių įžadų, rekolekcijos, vyskupas Pranciškus Karevičius irgi čia. Atvyksta meistras su altoriaus dalimis dėžėse, bet į pačias iškilmes jau nebesuspėja. Tik kitą dieną nustebę ir nudžiugę pamatėme puikų darbą: tai tikras Aukos altorius.“
Šis nuostabus altorius buvo įsigytas iš JAV į Lietuvą senatvėje pas pranciškones vienuoles gyventi atvykusios Monikos Borisiūtės, kilusios nuo Merkinės, ir JAV dirbusios paprasta tarnaite, dėka. O. Galdikaitė rašė: „Taupiai gyvenusi ir užsidirbusi pragyvenimui, ji mums paaukojo 10 tūkst. litų. Ją priėmėme, maitinome paprastai ir sveikai, ir tuo ji buvo visiškai patenkinta. Šv. Monikos dieną seselės prie jos kambario pagiedojo kelias giesmes, taip pasveikindamos ją su vardo diena. Mūsų geroji Monikėlė verkė iš džiaugsmo, kad gali gyventi su Išganytoju po vienu stogu.“
Džiugina Priekulės tikinčiuosius
Naujasis altorius 1932 m. buvo įrengtas naujojo vienuolyno pastato erdvioje koplyčioje ir ten išbuvo iki pat vienuolyno uždarymo 1948 m. Tikėtina, kad po jo uždarymo altorius buvo išrinktas ir saugomas pas žmones Padvariuose, nes 17 metų buvusiame vienuolyne, kad ir paslėptas nuo smalsių akių, vargu ar jis galėjo išbūti, nes buvusi koplyčia buvo naudojama kaip patalpa čia veikusių senelių namų renginiams ir susirinkimams.
Tolesnis šio altoriaus likimas siejamas su 1938 m. pastatyta Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, kurios puošyba ir interjeras buvo kuklūs, nes Didžiojo altoriaus vietoje stovėjo tik Gailestingojo Jėzaus statula. 1965 m. jos klebonas Henrikas Šulcas, šiai bažnyčiai ir jos parapijiečiams nuveikęs daug gerų darbų, sužinojęs apie buvusios Padvarių vienuolyno koplyčios altorių, jį iš O. Galdikaitės įsigijo. Didžiojo altoriaus atvežimas, atnaujinimas ir jo surinkimas kainavo apie 7 tūkst. rublių, kurių didžiąją dalį paaukojo vietinė parapijietė, pati gyvenusi varganoje trobelėje, kai kitus pinigus teko skolintis.
Tai sužinoję vietiniai žmonės stebėjosi, kodėl už tuos pinigus ji neįsigijo geresnio būsto, užuot pinigus paaukojusi altoriui, bet tokia buvo jos valia. Kauno Gailestingosios Jėzaus širdies seserų vienuolyne, kuris 1935 m. už geradarių lėšas buvo pastatytas ant Žaliakalnio šlaito Žemaičių gatvėje, šiandien ne tik gyvena vienuolės, bet ten įkurta ir turtinga biblioteka, kurioje saugoma šios kongregacijos istoriniai dokumentai, seserų atsiminimai, istorinės relikvijos ir kt., kas padeda suprasti, kokius didžius darbus atliko šios kongregacijos seserys, kokie sunkūs jų laukė išbandymai ateizmo metais sovietmečiu, taip pat atkurti jų įsikūrimo Lietuvoje nelengvą pradžią.
Šių dokumentų dėka pavyko išaiškinti iki tol mažai žinomus verslo ryšius tarp Val Gardenos slėnyje gyvenusių bažnytinių skulptūrų ir altorių kūrėjų ir jų užsakovų – Lietuvos katalikų bažnyčios dvasininkų, nes dabartinis Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios puošnus neogotikinis altorius tikrai nėra vienintelis jų kūrinys Lietuvoje, kai juos skiriantis apie 2 tūkst. km atstumas net ir seniau abipusiai naudingam bendravimui nebuvo kliūtimi.
Šiandien Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios altorius, paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, puošia šią bažnyčią ir džiugina tikinčiuosius, kaip juo kažkada džiaugėsi ir Padvarių pranciškonių vienuolyno koplyčią lankę tikintieji. O šio altoriaus sukūrimo istorija ir jo klajonės po Lietuvą papildys ne tik vietos parapijų, bet ir šalies bažnytinio meno istorijos knygos puslapius.
Romualdas BENIUŠIS
„Pajūrio naujienos“
Viktoro AČO nuotr.
