Baleto solistė Kristina Tarasevičiūtė: „Šokti su tautiniu kostiumu – garbė“

Talentinga baleto solistė, choreografė, šokio pedagogė Kristina Tarasevičiūtė per savo ilgametę karjerą šoko įvairiose pasaulio scenose – nuo Lietuvos iki Jungtinės Karalystės, Kinijos ir Prancūzijos. Menininkė aktyviai dalijasi savo patirtimi, ruošia jaunąją šokėjų kartą konkursams ir pasirodymams, padeda formuoti jų kūrybinį identitetą. Ji tiki, kad baletas – tai daugiau nei profesija, tai gyvenimo būdas, reikalaujantis drausmės, atsidavimo ir nuolatinio savęs tobulinimo. Baleto šokėjos kuriami vaidmenys scenoje – ne tik techninis meistriškumas, bet ir gilūs, emociškai stiprūs pasakojimai, kurie palieka įspaudą žiūrovų širdyse.

Formuojasi naujas požiūris

– Kaip pristatytumėte savo veiklą? Ar yra pasirodymas, kurį prisimenate kaip labiausiai įkvepiantį?

 – Esu baleto solistė, „Ballet body by Kristar“ įkūrėja, šokio pedagogė ir choreografė. Neslėpsiu, jog stipriausiais atsiminimais liks šie mano dramatiškiausi vaidmenys: Vaiva („Vaivos juosta“, Baltijos baleto teatras), Geiša („Geiša“, Vilniaus baletas), Severija („Dėdės ir dėdienės“, Valstybinis ansamblis „Lietuva“). Nors save visada įsivaizdavau kaip komišką atlikėją, beje, tokia man ir buvo piešiama karjera dar baleto mokykloje, tačiau vaidmenys pasisuko kitu kampu. Esu be galo dėkinga choreografams, patikėjusiems, jog galiu kur kas daugiau.

– Kaip scenoje perteikiate emocijas, istoriją žiūrovams?

– Tenka uoliai ruoštis. Esu atlikusi tik keletą sau „patogių“ vaidmenų. Visiems kitiems teko daug skaityti, ieškoti įkvėpimo, rezonuojančių personažų, kad pateisinčiau kuriamų personažų poelgius. Sunkiausia užduotimi iki šiol vadinu Rožės personažą, kai šokio spektaklyje „Skinsiu raudoną rožę“ teko šokti įsimylėjusią merginą, o dar pati gyvenime nebuvau turėjusi rimtų romantiškų išgyvenimų. Režisierius buvo labai negailestingas, patyriau daug spaudimo, bet atlikusi vaidmenį didžiavausi, kad žiūrovus pavyko įtikinti.

– Kaip manote, koks yra baleto vaidmuo šiuolaikiniame kultūriniame pasaulyje?

– Šiuo metu jaučiu, jog baleto pasaulyje, bent Lietuvoje, prasideda naujas etapas. Dar negaliu įvardinti detaliai, bet didėjant spektaklių finansavimams, kreipiant didžiulį dėmesį į jų kokybę visa širdimi jaučiu, kad baleto įtaka artimiausiu metu taip pat sustiprės. Tad tokios frazės, kaip „ko tu čia nori už šokėjos darbą“, bus nebevartotinos ir užmirštos.

Ansamblio „Lietuva“ narė

– Ką Jums reiškia būti unikalaus ansamblio „Lietuva“, jungiančio chorą, šokį ir orkestrą, dalimi?

– Galiu drąsiai teigti, kad nėra nuostabesnio jausmo nei šokti savo šalies istoriją. Švenčių proga šokti su tautiniu kostiumu tai yra garbė ir pasididžiavimas.

– Kaip ansamblio veikla prisidėjo prie Jūsų asmeninio ir profesinio augimo?

– Augau akademinėje aplinkoje, kur lietuviškumas nebuvo puoselėjimas. Tuo metu labiau buvo žiūrima į vakarus, bandėme atsikratyti savo postsovietinio mąstymo. Tad atsidūrus ansamblyje man buvo šokas, kokių kūrinių mes turime, kokiomis temomis kalbėjo mūsų seneliai, proseneliai, kokios įdomios buvo tradicijos. Tai tikrai prisidėjo labai daug prie to, kad dabar aiškiai žinau, kas esu. Keliaudama po pasaulį su pasididžiavimu galiu papasakoti mūsų istoriją, parodyti vaizdus, ką mes veikiame.

– „Lietuva“ siekia šiuolaikiškai perteikti istorinius įvykius. Kaip manote, ar tokia kūrybinė kryptis padeda pasiekti jaunesnę auditoriją?

– Šiuo metu ansamblis didžiausią dėmesį kreipia į kokybę, puoselėja naują požiūrį į Lietuvos istorijos ryškias asmenybes Emiliją Pliaterytę, Žemaitę ir kt. Neabejoju, kad vien šios ryškios istorinės asmenybės pritrauks visų amžiaus grupių auditoriją.

– Ar manote, kad šokis yra toks pat svarbus istorijos pasakojimo įrankis kaip ir muzika ar žodis? – Mano nuomone, žodis visada liks stipriausias. Žodžiu mes mylime, žodžiu ir galime nužudyti žmogų, tačiau šokis yra visiška terapija sielai, kaip ir muzika.

– Ar jaučiatės prisidėjusi prie Lietuvos identiteto puoselėjimo ir istorijos perteikimo per meną?

– Neabejotinai. Turbūt būsiu sušokusi visus įmanomus solinius vaidmenis, kurie tik buvo man pakeliui, aplankiusi tikrai visas Lietuvos scenas, o kiek dar būta gastrolių atstovaujant Lietuvai konkursuose. Smagu, jog keliaudama su spektakliais net turiu savo gerbėjų ratus įvairiausiuose miestuose ir miesteliuose. Norisi visada jiems padėkoti už tokį palaikymą.

Būtinas maksimalus atsidavimas

– Šokio pasaulį atveriate ir mokiniams?

– Niekada negalvojau, kad šitaip pasinersiu į pedagogiką. Mano karjera buvo tokia įvairiaspalvė, intriguojanti, dinamiška ir stebinanti, kad sukaupta patirtimi labai noriu dalintis.

Šiemet mano „Ballet body by Kristar“ skaičiuoja jau 8 sezoną, kur dalinuosi savo sukurta grakštaus judėjimo metodika, skirta ne tik balerinoms. Taip pat ruošiu jaunimą profesionaliems konkursams ir pasirodymams Lietuvoje ir kitose šalyse.

– Kaip baletas padeda formuoti žmogaus charakterį ir požiūrį į gyvenimą?

– Baletas nėra tik darbas ar tik profesija. Tu nubundi baleto artistu, valgai, šukuojiesi kaip toks, prižiūri kasdien savo kūną. Tai veikla, reikalaujanti maksimalaus atsidavimo, todėl karjera prasideda labai anksti ir išnaudojus jaunystės eliksyrą anksti baigiasi.

Tai negailestingas sportas su menine pakraipa. Reikia performuoti savo kūno judėjimą, išvaizdą, atlaikyti konkurenciją vien baigiant mokyklą. Baletas priverčia žmogų pamilti discipliną, preciziškumą ir kartu visiškai nesigailėti jokių tinginių. Kitus žmones tai net šokiruoja, tačiau, mano nuomone, dabar pasauliui labai reikia atsakingų, tvirtų žmonių. Balerinos yra ypatingai stiprios.

– Ką patartumėte ateinančiai šokėjų kartai?

– Raginu būti drąsius, tikėti savo širdimi, mylėti tai, ką daro, bet užvis labiau – save. Tokioje fanatizmo reikalaujančioje profesijoje labai lengva pasimesti. Tad norėčiau palinkėti budrumo, savisaugos ir daugiau mąstymo apie rytojų.

Roberta Photography nuotr.

Eglė BRIDIKYTĖ

„Banga“