Balsas tyruose
Gargžduose gėlės neauga?
Gargždų pasididžiavimas – Savivaldybės aikštė šįmet vargana kaip pamesta ir visų užmiršta panelė. Gyvybės jai teikia vos keli krūmeliai bei fontanas. O kituose rajonų centruose ir net nedideliuose miesteliuose akis džiugina įvairiaspalvės gėlių kompozicijos, gatvių elektros stulpus puošia svyrančios surfinijos, jos išmoningai susodintos į „piramides“. Todėl ir mąstau, gal Gargžduose gėlės nebeauga?
Neseniai teko važiuoti per visą Lietuvą. „Dievuliau, dievuliau“, – kaip ta „Dviračio žinių“ mokytoja Leokadija tik skaudžiai atsidusau palyginusi tai, kokį vaizdą palikau Gargžduose ir ką pamačiau Utenoje, Ukmergėje ar net artimiausioje kaimynėje – Kretingoje. Čia didžiuliuose skveruose prisodinta įvariaspalvių begonijų, ledinukių ir kitų vienmečių gėlių. Pas mus baigia nuo karščio suspragėti ponios Mortos (ačiū jai už iniciatyvą, kol dirbo seniūnijoje) seniai suubagautos iš sodininkų daugiametės. Ačiū Gargždų muzikos mokyklos kolektyvui, gelbėjančiam bendrą aikštės vaizdą svyrančių surfinijų loveliais ant pastato palangių. Nebūtų jų – liktų negyva betono plynė.
Gal, sakau, mes iš tiesų esame ubagai, gal mūsų kaimynai kur kas turtingesni ir gali sau leisti gražiai gyventi? Bet juk „Bangoje“ skaičiau, kad rajono biudžetas vis viršijamas, o neseniai paskelbta, kad net 3 milijonais litų. Tad gal ne pinigų mums trūksta, o šeimininko, kuriam širdį dėl Gargždų skaudėtų, kuris turėtų ambicijų kurti gražią aplinką ir nepravažiuotų nematydamas, kaip atrodo atokesnės nuo miesto centro gatvės, kokio ilgumo žole užaugę tušti sklypai.
Jolanta PETRIKIENĖ
