Bendruomenėse

Apkalbos iniciatyvas sprogdina iš vidaus

Dar pirmuosius veiklos metus skaičiuojančios bendruomenės nelengvai skinasi kelią į pripažinimą. Atrodo, kad joms, kaip toms eglėms – žalčių karalienėms, teks sunešioti ne vienerias klumpes, kol jas deramai įvertins ne tik valdžios institucijų vadovai, bet ir jų veiklos prasmę įsisąmonins patys vietos žmonės.

Kalbėti apie vidines bendruomenių problemas paskatino žinia, jog nedaug trūko, kad Dituvos bendruomenė būtų atsisakiusi laimėtų 20 tūkstančių litų bendruomeniškumui stiprinti. Mat projektą rengę žmonės buvo apkaltinti savanaudiškais tikslais.

Pateikė tik dešimt

„Banga“ jau informavo, kad 10 rajono bendruomenių iš daugiau kaip 30 registruotų rajone laimėjo projektų konkursus, kurie turėtų padėti stiprinti jų bazę ir skatinti bendruomeniškumą. Tai, galima sakyti, pirmosios kregždės, kurios suskubo parengti ir pateikti projektus paramos fondams ir programoms. Jų rengėjai nesiguodė sugaišę daug asmeninio laiko, išleidę lėšų važinėdami po valdžios institucijas dėl įvairiausių pažymų. Žmonės tikėjo: „Juk bendram reikalui.“ Net 9 mėnesius užtrukus vertinimui keliose ministerijose, laiko įgyvendinti juos liko mažai, o ataskaitos už kiekvieną panaudotą litą nebus nei supaprastintos, nei vykdymo terminai pratęsti. Tad entuziastams teks suktis labai sparčiai.

Dituvos bendruomenė buvo viena iš tų laimingųjų, kuriai pavyko laimėti projektą pagal LEADER programą. 20 tūkstančių litų turės būti panaudota orgtechnikai įsigyti, trims paskaitoms surengti. Iš jų apie 5 tūkstančiai litų buvo numatyti patalpoms atnaujinti. Šį projektą, pasitarusi su bendruomene, rengė buvusi jos pirmininkė, Priekulės kultūros namų direktorė Alanta Zapalskienė. Tai ji kartu su kitais aktyviais dituviškiais 2004 metais įkūrė bendruomenę ir tų pačių metų gruodžio 20 d. ją įregistravo.

Neturėjo patalpų

Kai tik atsirado galimybė dalyvauti projektų konkursuose, bendruomenės lyderė ėmėsi iniciatyvos rašyti projektą. Tačiau juos teikti gali tik tos bendruomenės, kurios turi patalpas arba jos suteiktos panaudos būdu. Deja, Dituvoje nėra jokių laisvų patalpų, kurias Savivaldybė bendruomenei galėtų suteikti. „Tada mes blaškėmės ir svarstėme, kur galėtume prisiglausti, – prisimena bendruomenės valdybos narė Irena Skrabienė. – Kilo mintis kalbinti aktyvų bendruomenės narį, kaimo turizmo sodybos „Pakrantė“ savininką Stanislovą Budrecką, jog šis bent laikinai priimtų bendruomenininkus po savo pastoge ir mes galėtume teikti projektus.“

Mat šis žmogus dar nesant bendruomenės rengė ir kvietė į savo sodybą vietos gyventojus švęsti Užgavėnių, Joninių, kitų švenčių, kurį laiką buvo net jaunimo diskotekas priglaudęs. Kartu su Alanta Zapalskiene savo sodyboje surengė plenerą. Patys pasirūpino, kad medžio skulptoriai turėtų medžiagos sumanymams įgyvendinti. Ir šiandien jie dėkingi Kretingos urėdui A. Baranauskui, Šernų girininkijos vadovui S. Mažeikai už padovanotus ąžuolus. Plenero dalyvis medžio skulptorius R. Puškorius sukūrė skulptūrą Dituvai. Kiti drožėjai pagamino rodykles gatvėms.

Regis, tokie darbai turėjo nudžiuginti visų dituviškių sielas. Šiandien S. Budreckas prisipažįsta girdėjęs ir abejonių: „Ne be naudos sau tai daro.“

Tačiau, užmiršęs tas kalbeles, jis šių metų sausio pradžioje sutiko 5 metams bendruomenei panaudos būdu suteikti 42 kv. metrų patalpas. Be jokio atlygio, tik už nedidelį remontą. Lėšos tam tikslui galėjo būti numatytos projekte.

Pirmininkė pasitraukė, aktyvistai pakėlė rankas

Tada ir kilo kai kurių nepasitenkinimas. Neatlaikiusi nepelnytų kaltinimų ir įtarimų bendruomenės pirmininkė Alanta Zapalskienė pasitraukė iš pareigų. Į jos vietą išrinktas Stanislovas Budreckas, bet kai neseniai atėjo patvirtinimas, jog projektas laimėtas, bendruomenės aktyvistai apsisprendė jo nebeįgyvendinti. Dėl anksčiau minėtų priežasčių.

Vietos veiklos grupės „Pajūrio iniciatyvos“ direktorė L. Dockevičienė negalėjo niekaip to suprasti (juk atliktas didžiulis darbas, be to, ne visi projektai laimi), todėl pati atvyko į Dituvą ir kartu su Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vilma Daukšiene stengėsi įtikinti bendruomenininkus dėl apkalbų neatsisakyti jo finansavimo. Sako, diskusijos buvusios karštos.

Valdybos narys Stasys Grinius pareiškė, jog jis nenori, kad tie pinigai papildytų vieną kišenę. Suprask, S. Budrecko. Tą patį jis patvirtino ir „Bangos“ korespondentei: „Kas eis pas S. Budrecką prie kompiuterio? Jis tarnaus tik jam. Dar ir patalpas iš mūsų pinigų susiremontuos. Kokia iš to nauda bendruomenei? Reikėjo pasirūpinti, kaip gauti pinigų gatvių duobėms užlyginti.“

Irena Skrabienė, kai mes susitikome pas S. Budrecką ir apžiūrėjome erdvią sodybą ir minėtas patalpas, retoriškai klausė: „Ar ir jums atrodo, kad šiam žmogui reikia mūsų pinigų?“ Be to, tai, kas bus nupirkta už laimėtus pinigus, taps bendruomenės nuosavybe ir bus jos balanse.

Nors S. Grinius sutiko, kad bendruomenė jokių patalpų neturi, kad tai suriša jai rankas dalyvauti projektuose, tačiau vis tiek laikėsi savo: „Rasim, kur susirinkti. Pasipuošim kokioj nors sodyboj eglę ir atšvęsim šventes.“ Sako, trenkęs durimis ir išėjęs iš susirinkimo. Ir iš bendruomenės.

Nepelnyta nuoskauda žeidžia

Šių eilučių autorė susitiko su Stanislovu Budrecku, kalbėjo su bendruomenės valdybos nare Irena Skrabiene, telefonu bendravo ir su Alanta Zapalskiene. Pastaroji išsitarė: „Esi žmogus ir negali nereaguoti. Čia gyveni, todėl negali negirdėti, kas ir kaip pasvarsto.“ Alantos nuomone, apkalbos kaime – pats baisiausias dalykas. Kai emocijos pradeda valdyti protus, niekas nebegalvoja, kad galima daug padaryti, ir nauda bus visiems. Kita vertus, niekas negali egzistuoti iš šventos dvasios. Tam reikia ir sąlygų, ir lėšų.

Irena Skrabienė sako, jog dituviškiai iš tiesų turi daug ir rimtų problemų, kurios metų metus nesprendžiamos: nėra nuotekų tinklų, o gamtosaugininkai skuba žmones bausti. Už 3 m3 fekalijų išvežimą moka 130 Lt. Per mėnesį vienąkart nepakanka išvežti. Susidaro solidi suma. O kur dar šildymas ir kiti mokesčiai. Gatvės neremontuojamos, neprižiūrimos, jei kas daroma, tik pačių žmonių lėšomis. „Nenuostabu, kad daugelis pikti, todėl nieko nebenori. Jiems keista, kam tas kompiuteris, kam spausdintuvas, kai tiek problemų“, – bandė suprasti pykčio priežastis Irena Skrabienė. Tačiau kartu su Stanislovu Budrecku abu pasidžiaugė, kad nėra viskas blogai, kad žmonės tvarkosi, kad čia ramu gyventi, kad aktyvi mokykla. Žinoma, permainų visi nori greitesnių, todėl deda dideles viltis į bendruomenės valdybą.

Apsukame ratą aplink gyvenvietę, kurioje gyvena apie 430 žmonių. Išties gatvelės duobėtos, išties buvusi valgykla – kaip vaiduoklis, ne tik vaizdą darkantis, bet ir nelaimės pavojų keliantis. Vandentvarkos ir kanalizacijos projektai iki Dituvos ateis dar tik po kelerių metų. Dabar reikia kažkaip gyventi ir daryti bent tai, kas pačios bendruomenės galioje. Nešnairuojant vienam į kitą, neįtarinėjant, kodėl tas ar anas kažką visų labui daro. Mat savų žodžiai kur kas skaudžiau žeidžia ir gali sugniuždyti net pačius stipriausiuosius.

Irena KASPERAVIČIENĖ