Bibliotekose atveriama dokumentinio filmo magija

Beveik valanda žiūrint į ekraną užgniaužus kvapą, net nebejaučiant laiko tėkmės, įsijaučiant į filmo siužetą, herojų išgyvenimus. Tokia reta proga suvokti dokumentinio filmo magiją šį rudenį pasitaikė mūsų rajono gyventojams projekto „Dokumentika Lietuvos bibliotekose“ kūrėjų dėka.

Projekto dalyviai – filialuose

Kaip kuriami dokumentiniai filmai Lietuvoje, kaip gimsta kūrybinės idėjos, su kokiais iššūkiais susiduria režisieriai ir ką mes išmanome apie autorių teises, be to, kodėl kūrinių autoriams svarbu, kad jų sukurtas turinys būtų naudojamas legaliai? Svarbūs klausimai, kurie šią savaitę įdomiai ir įvairiapusiškai nagrinėti susitikimuose, vykusiuose Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos filialuose – Agluonėnuose, Gargžduose, Doviluose. Keletas projektinių renginių dar numatyti ir lapkričio mėnesį.

Audiovizualinių projektų asociacija vykdo Lietuvos kultūros tarybos iš konkurso Autorių teisių ir gretutinių teisių apsauga lėšų finansuojamą projektą – kūrybines dirbtuves „Dokumentika Lietuvos bibliotekose“. J. Lankučio biblioteka yra minėto projekto partnerė ir spalio–lapkričio mėnesiais kviečia į prasmingus susitikimus su dokumentikos kūrėjais. Agluonėniškiai antradienį gausiai dalyvavo filmo „Vabzdžių dresuotojas“ peržiūroje ir kūrybinėse dirbtuvėse su režisieriumi Linu Augučiu, kuris bibliotekos gerbėjams jau gerai žinomas iš pernai sėkmingai startavusio projekto „Misija: knygnešys“. Trečiadienį Dovilų filiale įvyko filmo „Second hand“ peržiūra ir susitikimas su režisieriumi, aktoriumi Artūru Jevdokimovu. Tragikomiškas dokumentinis filmas rodo Didžiojoje Britanijoje gyvenančių kelių lietuvių kasdienybę labdaros drabužių surinkimo versle. Jautrios, žmogiškos, dažnai ironiškos situacijos atskleidžia kitą emigracijos pusę ir nagrinėja plačiai išsikerojusį nelegalios veiklos tinklą. Kasdien su sunkumais susiduriantys veikėjai neprarasdami vilties svajoja apie lengvesnį rytojų. Šio filmo idėjos autorius yra žinomas prodiuseris Arūnas Matelis.

Autorių teisės – svarbu

Pasak projekto „Dokumentika Lietuvos bibliotekose“ vadovo L. Augučio, Agluonėnuose ir Doviluose nustebino susitikimo dalyvių gausa, jų aktyvumas kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose kiekvienas visiems prieinamomis priemonėmis ir išmaniaisiais mobiliaisiais telefonais, planšetėmis gali išmokti sukurti animacinį filmuką.

Susitikimų dalyviams režisierius L. Augutis paaiškina, kaip internete rasti platformas su teisėtai siūlomu kūrybiniu turiniu. Jis akcentuoja svarbų suvokimą, kokio dar stinga mūsų visuomenėje, linkusioje kūriniais naudotis nelegaliai, kad autorių teisės – autoriui įstatymais suteikiamos išskirtinės teisės į jo kūrinį. Autorių teisės saugo konkrečius kūrinius, Lietuvoje autorių teisių įgyvendinimą, administravimą ir gynimą apibrėžia Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Naudodamiesi legaliu turiniu remiame autorius ne tik morališkai, bet ir finansiškai – tai labai svarbu įvertinant jų kūrybos rezultatą.

Švytintis menininkės pasaulis

Antradienio vakarą projektas „Dokumentika Lietuvos bibliotekose“ gargždiškius pakvietė į režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmo „Iš kur tas švytėjimas“ peržiūrą. Vyko ir tiesioginė renginio transliacija. 52 minučių filmo herojai – garsių menininkų Nomedos ir Šarūno Saukų šeimos gyvenimas, kurie jau seniai atitolę nuo Vilniaus bohemos, gyvena Dusetose, su sodybos kaimynais dalijasi kaimo buities rūpesčiais. Visgi šio filmo epicentras yra talentinga tapytoja Nomeda Saukienė, akcentuojamas jos filosofinis požiūris į buitį, daiktiškumą, tikėjimą. Ypač tai atsiskleidžia pokalbiuose su vyru, mama, kuri stebina savo inteligencija, išsilavinimu. Dokumentiniame filme tiek per kasdienybės vaizdus, tiek per pokalbius atskleidžiama labai stiprios, gabios menininkės ir nepriklausomos moters pasaulėžiūra.

Režisierė A. Marcinkevičiūtė prisiminė, kad Nomeda iš pradžių griežtai atsisakė filmuotis. „Įkalbinėjau 2 metus. Jos motyvas buvo griežtas: filmas apie jos vyrą jau yra, o apie ją esą būsiąs neįdomus. Tačiau pamažu Nomeda tapo palankesnė, mat ją sutikti filmuotis paskatino dukra ir sūnus. Pakalbėjusi su Monika ir Mykolu ji nusprendė leisti kurti filmą“, – pasakojo režisierė, filmavusi devynias dienas. „Daugiau ir buvo neįmanoma, nes Nomeda į kamerą reaguodavo labai jautriai, kai kurie kadrai yra jai net nežinant nufilmuoti padedant dukrai Monikai“, – atskleidė režisierė. Kai kuriuose kadruose net gali pamatyti, kad menininkė tikrai tokia pasinėrusi į savo darbą, kad aplinkinis pasaulis tiesiog neegzistuoja, ji apie viską pamiršusi ir susikaupusi tik į drobę priešais save.

Vilija BUTKUVIENĖ
Aut. nuotr.