Bronius Markauskas: „Žemdirbiams linkiu optimizmo ir bendrystės“
Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas.
Apie besibaigiančiais 2017 metais nuveiktus darbus ir planus ateinantiesiems kalbamės su žemės ūkio ministru Broniumi Markausku.
Baigiasi pirmieji Jūsų vadovavimo Žemės ūkio ministerijai metai. Kaip juos įvertintumėte?
Pradėdami darbą, išsikėlėme sau daug sudėtingų uždavinių, Tai ne vienadieniai sprendimai, jiems įgyvendinti reikia laiko, nors ir šiemet jau daug nuveikėme. Manau, kad einame tinkama linkme.
Prieš pradėdamas darbą sakėte, kad vienas iš Jūsų veiklos prioritetų yra Žemės ūkio ministerijos ir prie jos esančių įstaigų valdymo optimizavimas. Kodėl to reikia?
Pertvarkos šioje srityje, akivaizdu, seniai reikėjo. Aš, dar būdamas ministerijos socialiniu partneriu, Žemės ūkio rūmų pirmininku, sakydavau, kad valstybė neturi užsiimti jai nebūdingomis funkcijomis. Keista, kai valstybė užsiima verslu. Valdymo optimizavimas – tai ne kokia paprasta privatizacija. Reikia galvoti, kad verslas pirmiausia atitektų tiems, kurie dirba tą darbą. Įvertinę visas galimybes, įmonių potencialą ir uždavinius, siekiame pagerinti ŽŪM pavaldžių įmonių veiklą, sumažinti jų išlaikymo kaštus, atpiginti valstybės valdymą. Beveik jau esame parengę visų ŽŪM pavaldžių įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių reorganizacijas. Pirmą kartą nustatėme valstybės lūkesčius valstybės valdomoms įmonėms, kurių savininkė ar akcininkė yra Žemės ūkio ministerija. Kai ką baigsime iki Naujųjų metų, kai kas truputį ilgiau užtruks, gal iki metų vidurio, nes tų įmonių turime nemažai – 6 yra valstybės įmonės, taip pat prie ŽŪM yra 19 akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių. Taigi darbo daug, o reformas ir pertvarkas daryti nėra lengva.
Kokios institucijos pertvarkos ėmėtės pirmiausia ir kodėl?
Pokyčiai buvo būtiniausi Nacionalinėje žemės tarnyboje (NŽT), nes daugiau negu pusė skundų, kuriuos gauna ministerija, buvo susiję su NŽT. Nuo vasaros pabaigos pradėjo veikti nauja NŽT padalinių struktūra, pakeista visa aukščiausia vadovybė. Pagrindiniai jos laukiantys darbai neatidėliotini – tai nuosavybės teisių atkūrimo pabaiga, korupcijos prevencijos stiprinimas, vėluojančių skundų nagrinėjimo sparta, tarnybos teikiamų paslaugų perkėlimas į skaitmeninę erdvę, terminų trumpinimas ir daugelis kitų mūsų piliečiams itin aktualių klausimų.
Dar viena veiklos sritis, apie kurią Jūs kalbėjote nuo pat metų pradžios, buvo rizikos fondo kūrimas. Kodėl jo Lietuvos žemdirbiams reikia?
Ūkininko veikla nuolat yra padidintos rizikos zonoje, ir ne tik dėl gamtos ar klimato kaitos. Kiekvienais metais rizika žemės ūkyje didėja dėl nestabilumo rinkose, dėl spekuliacijų jose, dėl geopolitinių įvykių. Jei įvertintume bent 10 metų laikotarpį, pamatytume, kad visų žemės ūkio supirkimo bei pačių maisto produktų kainos labai svyruoja, o tie kilimai ir kritimai vis didesni. Didelę įtaką žemės ūkiui taip pat turi ir geopolitinės priežastys: politiniai, socialiniai ir ekonominiai neramumai įvairiuose pasaulio regionuose. Pastaruoju metu stebime tokius procesus, kaip spekuliacijos rinkose, kai pinigai investuojami superkant didelius grūdų kiekius, o tai turi įtakos maisto produktų kainoms, stipriai veikia ir žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas. Mūsų žemdirbiai savo ūkius kuria tik 25 metus, o Vokietijos ar Prancūzijos ūkiai gyvuoja šimtmečius. Ten ūkininkai investavę į pastatus, techniką, žemę nuo seno, iš kartos į kartą, infrastruktūra ten sutvarkyta, o mums dar labai trūksta kelių, privažiavimų. Mūsų ūkininkai vis dar neturi savo žemės, apie 60 proc. jos nuomojasi. Taigi tas investicijų poreikis, kai žemės ūkio produkcijos kainos neprognozuojamos, labai didina žemės ūkio riziką. Ateityje įvairios krizės gali dar dažniau kartotis, dar gilesnės būti, todėl būtinai turime turėti rizikos valdymo fondą. Toks fondas kuriamas tam, kad vieną dieną per langą nepasižiūrėtų bankrotas, kai nuostoliai gali tapti nebepakeliami.
Žemdirbiams labai rūpi, kaip keisis mokestinė sistema, ar dideli pokyčiai jų laukia?
Mokesčiai – labai jautri tema. Iš Lietuvos kasmet išvyksta tūkstančiai žmonių. Visi jie turi savų priežasčių, bet dažniausiai tarp jų yra skurdas ir pajamų nelygybė. Sutelktomis visų, tarp jų ir ūkininkų, pastangomis Vyriausybė bando spręsti šias problemas. Iš pradžių buvo ketinama kuo daugiau ūkininkų įtraukti į mokestinę sistemą, tačiau atkreipėme Vyriausybės dėmesį, jog dauguma smulkiųjų ūkių dirba nuostolingai, jei neskaičiuosime jų gaunamų tiesioginių išmokų, todėl būtų nelogiška traukti juos į mokestinę sistemą.
Ministerijos siūlymu ūkininkai ir jų partneriai, kurie nėra įsiregistravę PVM mokėtojais, ir toliau bus atleidžiami nuo gyventojų pajamų mokesčio (GPM) mokėjimo. Iš viso savo valdas, ūkius ar gyvūnus 2017 m. sausio 1 d. buvo įregistravę 160 tūkst. ūkininkų, iš jų PVM mokėtojai yra tik apie 15 tūkst.
Keičiasi GPM tarifas, kurio dydis priklausys nuo uždirbtų apmokestinamųjų pajamų dydžio. Apmokestinamosios pajamos, neviršijančias 20 000 eurų per metus, bus apmokestinamos 5 proc. GPM tarifu. Didėjant apmokestinamosioms pajamoms, mokesčio tarifas palaipsniui didės ir pasieks 15 proc. tarifą ties 30 000 eurų apmokestinamųjų pajamų per metus. Ūkininkams GPM tarifo didinimo nuostatos įsigalios taikant vienerių metų pereinamąjį laikotarpį: 2018 m. uždirbtos apmokestinamosios pajamos būtų apmokestinamos ne 15 proc., o 10 proc. tarifu.
Tai yra teisinga politika, taip mes siekiame, kad smulkieji ūkiai išgyventų. Pajamų mokesčiu taip pat išlieka neapmokestinamos tiesioginės ir kompensacinės išmokos.
Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų būtina pabrėžti, kad išlieka šiuo metu galiojanti nuostata, jog nuo VSD įmokų atleidžiami ūkininkai, kurių ūkio ar žemės ūkio valdos dydis viršija 4 ekonominio dydžio vienetus (EDV), tačiau keičiasi apmokestinamoji bazė: ūkininkai, kaip ir kiti individualią veiklą vykdantys asmenys, VSD įmokas apsiskaičiuos nuo pusės apmokestinamųjų pajamų. Metinei apmokestinamųjų pajamų sumai pritaikomos 28 vidutinių darbo užmokesčių dydžio „lubos“ (22643,60 Eur). Numatytas vienerių metų pereinamasis laikotarpis − apmokestinant 2018 m. uždirbtas apmokestinamąsias pajamas bus pritaikytos 14 vidutinių darbo užmokesčio ,,lubos“ (11321,80 Eur). Daugumai ūkininkų maksimalių apmokestinamųjų pajamų ,,lubų“ pritaikymas yra neaktualus, kadangi jų pajamos yra mažos. Svarbu ir tai, kad ūkininkaujantys pensininkai, kaip ir kiti individualia veikla užsiimantys asmenys, lieka atleisti nuo VSD įmokų mokėjimo.
Minėjote, kad ministerija siekia palaikyti smulkiuosius ūkius. Kokių priemonių imtasi, kad palengvėtų jų gyvenimas?
Lietuvoje yra labai didelė diferenciacija tarp stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų. Manau, kad Lietuvos žemės ūkio pagrindą turi sudaryti vidutiniai šeimos ūkiai, todėl, norėdami paskatinti juos modernizuoti savo ūkius bei tapti konkurencingesniais rinkoje, peržiūrėjome Kaimo plėtros programos lėšas. Pirmenybę teikiame tiems, kurie dar nėra gavę ES paramos. Pavyzdžiui, priemonės „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ vienam pareiškėjui buvo skirta 400 tūkst. eurų, dabar ją sumažinome iki 50 tūkst. eurų, kad kuo daugiau ūkininkų galėtų ta parama pasinaudoti. Yra ir specialių paramos priemonių, skirtų smulkiesiems ūkiams, kad jie galėtų plėstis. Svarstome galimybę peržiūrėti tiesiogines išmokas ir patiems stambiausiems jas sumažinti, kad būtų galima dar daugiau paremti smulkiuosius. Jau dabar didesnes išmokas gauna ūkiai iki 30 ha.
Mums labai svarbu, kad parama būtų prieinama kuo didesniam pareiškėjų ratui, todėl supaprastinome programos administravimo taisykles, pirkimo procedūras, priemonių įgyvendinimo taisykles ne tik kaimo plėtros, bet ir žuvininkystės srityje.
Laikydami, kad kooperacija yra galimybė smulkiems ūkiams išgyventi, pakeitėme programą, kad žemės ūkio kooperatyvai lengviau galėtų gauti paramą, taip pat padidinome jiems paramos intensyvumą iki maksimaliai galimos ribos. Tiesa, labai trūksta pačių ūkininkų iniciatyvos, smulkiesiems ūkiams būtina kooperuotis, tik taip jie sustiprins savo galias, o mes savo ruožtu juos informuojame, konsultuojame, padedame panaudoti paramą. Tą jau ir darome visus šiuos metus.
Žemdirbiams svarbiausia – parduoti savo užaugintą produkciją. Kaip Lietuvai sekasi ieškoti naujų rinkų?
Iš tiesų Lietuva yra žemės ūkio produkciją eksportuojanti šalis, ir tai daro sėkmingai. Į kitas šalis parduodame didesnę dalį užaugintų grūdų, daugiau kaip pusę pieno produktų. Žemės ūkio produkcijos pagaminame daugiau nei suvartojame patys. Kadangi rinkos nėra stabilios, tenka nuolat ieškoti naujų ar plėsti galimybes jau esančiose.
Šiemet žemės ūkio ir maisto produktų eksportas išaugo daugiau kaip 8 procentais, o labiausiai – pieno ir jo produktų eksportas. Daugiausia produktų eksportavome į mums jau pažįstamas, tradicines rinkas – Latviją, Rusiją, Vokietiją, Lenkiją, Nyderlandus, Baltarusiją, bet labai daug pasiekta ir atveriant mums visiškai naujas erdves.
Vien šiemet patvirtinti bei išduoti leidimai eksportuoti produktus į 11 šalių. Svarbios yra ne tik naujai atveriamos rinkos, bet reikšminga ir tai, kad ir jau esamose rinkose pavyksta plėsti eksportuojamų produktų sąrašą. Šalių sąrašas, į kurias turime teisę eksportuoti, siekia 170, todėl džiaugiamės, kad į jas įgauname teisę išvežti vieną ar keletą papildomų produktų ar jų grupių. Geriausias pavyzdys – Japonija, metų pradžioje Lietuvai leidusi eksportuoti jautieną ir paukštieną. Iki tol į tekančios saulės šalį mūsų įmonės galėjo eksportuoti tik pieno produktus. Su Kinijos institucijomis baigiama derėtis dėl jautienos. Kiniją ir Japoniją galima vadinti proveržio šalimis. Dirbame su JAV, jei mums pavyks, būsime trečia šalis pasaulyje po Kanados ir Nyderlandų, gavusių leidimus eksportuoti kiaušinių produktus. Prieš tai Lietuva antra iš ES valstybių narių (po Airijos) gavo leidimus mėsos eksportui į šią didelių galimybių rinką. JAV yra labai svarbi Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto partnerė.
Šiemet ministerijai ir jai pavaldžioms institucijoms – Valstybinei maisto ir veterinarijos, Augalininkystės ir Lietuvos ekonominės diplomatijos tarnyboms pavyko įveikti ne vieną prekybos barjerą – patvirtinti bei gauti leidimai eksportuoti produktus į dar 11 šalių: Meksiką, Kanadą, Indoneziją, Jungtinius Arabų Emyratus, Alžyrą ir kt.
Noriu atkreipti dėmesį, kad ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų misija – gauti eksporto sertifikatus, tačiau įsitvirtinti atrastose naujose rinkose jau yra ir pačių Lietuvos įmonių uždavinys.
Ir paskutinis, tradicinis klausimas – ko palinkėtumėte Vakarų Lietuvos žemdirbiams Naujaisiais?
Dažnai lankausi šiame regione, matau, kad žemdirbiai daug ir sunkiai dirba, bet optimizmo nestokoja, o be jo neįmanoma išgyventi. Rizikų ir sunkumų bus visuomet ir jei neturėsi užsispyrimo, atkaklumo, tai nieko ir nenuveiksi. Manau, kad maisto gamybos sektorius turi geras perspektyvas, džiaugiuosi, kad Lietuvoje keičiasi požiūris ir į ūkininkus, ir į maisto pramonę, kaip ekonomikos šaką. Rinkos mums plačiai atsivėrė, tikiu, kad mūsų sektoriaus laukia šviesi ateitis, todėl ir žemdirbiams palinkėčiau tikėjimo, pasitikėjimo, bendrystės, naujo požiūrio į kooperaciją, į gamintojų grupių steigimą, į žemdirbių savivaldą, nes to tikrai reikia ir tuomet gyvenimas visiems bus lengvesnis. Tad laimingų ir šviesių Jums visiems Naujųjų metų!
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Reda MILVYDIENĖ
Žemės ūkio ministerijos nuotr.
